Pasidalink per Facebook!

„Marš, marš tra-ta-ta“ taip vadinosi vienas senas lietuviškas filmas. Lyg ir komedija, lyg ir satyra pro ašaras, turinio nelabai pamenu, tačiau šios savaitės kitaip ir nepavadintum. Nekalbu ašai apie savo asmeninius reikalus, nors teko irgi daug pamarširuoti: ir į daržiuką, ir į šiltadaržiuką, ir parduotuvėn, ir poliklinikon, ir pas kaimyną, ir pas kaimynę ir taip kaip užsuktas. O kur dar skiepijimosi reikalai, o kur dar Šeimos gynimo maršas. Atrodo, kad ir nespėsi visur sudalyvauti, bet, kai atsisuki atgal, tai viskas sutvarkyta ir net kai kas pamiršta. Tiesiog marš, marš, o jau su tuo tra-ta-ta, kaip gausis. Taigi pradėsiu nuo pradžių.

Sušilo, sužaliavo mano apylinkės, tikiuosi, kad ir jūsų. Net širdžiai geriau, o rodėsi, kad jau nebesulauksiu ašai tos gaivios pavasarinės žalumos, žiedų. Šalia gamtos žalumos aptikau ir kitokios žalumos, na naujienėlių, turiu galvoje. Štai įsikūrė naujasis skiepijimo centras, dabar tereikės tik išreikšti norą skiepui ir va prašom, tra-ta-ta. O paskui į kokį nors albumą pateksite, dar gal ir valdovės skaidriausiosios padėkutę gausite. Smagu.

Tiesa, kalbant apie valdovę skaidriausiąją, jinai taip pat smagiai nustebinti moka: štai vienoje vietoje geltonai pasirėdžiusi išreiškia palaikymą eurovizininkams, kitoje vietoje aiškina apie tiesioginio mero rinkimo naudą ir būtinybę, o dar per anonsą, savo akimis mačiau, šeimą gina nuo į ją besikėsinančių. Svarbiausia, kad mūsų valdovę jau mažai kas nebepažįsta ir su niekuo kitu nebepainioja, o tai jau ženklas, kad mūsų valdovė skaidriausioji kažkam ruošiasi, žinoma, kad tik geram. Juk mes jau prie josios esame taip pripratę, kad net kitaip nebežinome kaip ir buvo. Ne veltui jinai, valdovė skaidriausioji, pasisako už tiesioginius mero rinkimus. Taigi ar atsiras koks drąsuolis, kuris marš, marš tra-ta-ta padarytų prieš valdovę. Nesimato tų drąsuolių nei feisbuko platybėse, nei vietinėje spaudoje. O ji visais galais tra-ta-ta ir papūskite į nosį. Viskas kaip nuo žąsies vanduo. Čia supraskite, kad, gink Dieve, nevadinu mūsų valdovės skaidriausiosios žąsimi, tiesiog, taip yra. Dar prie viso to reiktų paridėti, tiksliau pasiūlyti, kad ar taip, ar kitaip skiepai tie su čipais, kaip man kaimynė Pranciška paaiškino, reiktų skiepus pagerinti, patobulinti ir pridėti kelis lašus meilės eleksyro valdovei skaidriausiajai, ypač tiems, kurie dar šakotis bando, nors ir apgenėti buvo. Suleistų tokio skiepuko tame centriuke ir viskas, visos problemos baigėsi. Visi laimingi, visi džiaugiasi, garbina jąją ir svarbiausia viskas savanoriškai, be jokios prievartos. Panašiai siūlyčiau valdovei skaidriausiajai ir apie mūsų karalystę viešai paskelbti, saugant šeimas. Na, šalia tos akies apie laikinai amžinai gražinimą miestą, reiktų pastatyti dar vieną stenduką su užrašu, įspėjančiu, kad čia visiems norintiems vietos gali irgi neužtekti, arba, kad turėtum deklaruoti savo tradiciškumą. Na šita idėja dar yra labai nauja, nespėjau tinkamai pasiruošti, bet, tikiuosi, kad atsiradus reikalui, bus sudaryta darbo grupė, kuri ir išspręs kilusį neaiškumą. Jau kas kas, o mūsų valdovė skaidriausioji jau seniai yra pasakiusi kam bus marš, marš, o kam tra-ta-ta. Prisimenate, kaip ruošėsi meno mokyklos širšes išpurkšti? Tai va, jinai tą geba padaryti ir visai neskausmingai.

Visgi man iškilo vienas klausimėlis, tad norėčiau su jumis, mielieji mano, pasitarti, kaip manote, ar dalyvavo mūsų valdovė skaidriausioji šeimų gynimo marše? Lyg ir pasisako už šeimas, o va ar dalyvavo Vilniuje? Iš to, kad feisbuke nėra jokios nuotraukėlės su vaizdais iš Vingio parko, spėju, kad nebuvo. Bet juk galima buvo ir inkognito sudalyvauti, nusifotografuoti, bet neviešinti tų nuotraukų ir palaukti tinkamos progos. Na, čia juk reikia turėti šachmatininko gyslelę, apgalvoti, bent vieną ėjimą į priekį. Tai va, pasižiūrės mūsų valdovė skaidriausioji, kas vyksta viešumoj, ar daug smerkiančių, ar daug palaikančių ir jau tada bus galima išmesti tas nuotraukytes, kad ir aš ten buvau, ir aš, taip sakant, tra-ta-ta. O jeigu ne, vadinasi, niekas ir nesužinos, kad ten būta valdovės skaidriausiosios, jokių marš, marš. Tyliai išlauksime ir toliau lauksime naujų tra-ta-ta. O šiaip gal reiktų jau ruoštis ir mūsų karalystei paskelbti kokį nors maršą, susikviesti daug svečių iš aplinkui, pasirodant, kokie čia mūsuose reikalai, kaip čia gyvename, kad visi varguoliai yra laimingi ir ginami, apsaugoti ir viskuo patenkinti. Juk dar vienas žinomumo balas bus tik į naudą ateičiai. Teliks tik, reikalui atsiradus, pasiausti archyvų skyriuje, perversti nuotraukų albumėlius ir vualia. Ir aš ten buvau, medų midų gėriau, burnoj neturėjau.

Viskas, mielieji, lekiu toliau marširuoti, nes pamiršau turguje kopūstų daigų nupirkti, bus man tuoj tra-ta-ta.

„Marš, marš tra-ta-ta“ taip vadinosi vienas senas lietuviškas filmas. Lyg ir komedija, lyg ir satyra pro ašaras, turinio nelabai pamenu, tačiau šios savaitės kitaip ir nepavadintum. Nekalbu ašai apie savo...