Misionierius – blogis?
Jonė LIEPONĖ
Jonė LIEPONĖ
Savo netrumpame gyvenimo kelyje buvau sutikusi gausybę žmonių. Jie buvo įvairių tikėjimų, įvairių rasių, įvairių tautybių, įvairių profesijų ir įvairių įsitikinimų. Koks žmogus bebūtų, svarbiausia jam savo gyvenime turėti užsibrėžtą tikslą, o gal net, kas pasitaiko labai retai, – misiją. Paklausite, kuo tikslas skiriasi nuo misijos? Ogi tuo, kad gyvenimo tikslas gali būti itin savanaudiškas, nukreiptas tik sau ir tik dėl savęs. Tuo tarpu misija – tai veikla ar gyvenimo būdas, kuris skirtas ne sau, o grupei žmonių, valstybei ar net žmonijai. Žmogus, vykdantis patikėtą misiją, vadinamas misionieriumi.
Pasidalinsiu su jumis, ką išgirdau anądien iš pažįstamos. Ji man porino, kad vienas gan garbingas asmuo ją netiesiogiai pavadino misioniere, bet tai nebuvo malonus ir giriantis apibūdinimas. Mat specialistas renginyje nepažino vieną kartą matytos moteriškės ir visiems susirinkusiems porino apie ją, neva toji yra „pavojinga misionierė“, nes yra vaikų globėja ir dar dirba su globėjais. Keista, ar gydytojas, kuris serga onkologine liga ir dirba su onkologiniais ligoniais, taip pat gali susilaukti „pavojingo misionieriaus“ apibūdinimo? Pagalvojau, kad tai labiau neapgalvotas ir neatsargus išsišaipymas iš žmogaus veiklos ar net, tiksliau būtų pasakyti, gyvenimo būdo. Mat, šį kartą mano pašnekovė buvo vaikus globojanti vidutinio amžiaus moteris. Ta veikla ji užsiima nuo jaunumės. Užauginusi jau ne vieną be tėvų likusį mūsų tautietį, gal net jūsų giminaitį. Per du savo veiklos ar gyvenimo būdo dešimtmečius ji Visuomenėje yra susidūrusi su įvairiausiomis nuomonėmis bei replikomis. Pavyzdžiui, „kam tau to reikia; kokia tau iš to nauda; viską darai dėl pinigų; keistuoliai tie globėjai, kaip sektantai; verslininkai, darantys pinigus iš vaikų…“ O štai iš jos išgirdau dar vieną apibūdinimą, sklandantį iš pačių viršūnėlių, iš ten, kur ieškomi ir rengiami globėjai, kuriami įvairiausi įstatymai, organizuojamos šventės, trunkančios visą savaitę, garbingi asmenys teigia, visa tai darantys neva dėl globėjų, o už akių juos pačius gi pavadina „pavojingais misionieriais“.
Ir pasitaikyk tu man būti toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu ir nepažintai, kai kalba apie tave patį. Mano pašnekovė pasakojo, kad specialistas supratęs, kas įvyko, puolė jos atsiprašinėti. Tik ji ant to žmogaus nepykstanti, ji net dėkinga, nes ta replika atskleidė inteligentų požiūrį į vaikų globėjus Lietuvoje. Būtent tas požiūris ją nuvylė. Būtent toks neoficialiai išsakomas požiūris menkina žmonių pasiryžimą tapti globėjais. Kas tai bebūtų – misija ar socialinė atsakomybė.
Pagalvojau sau, kodėl tas mokytojų mokytojas galvoja, kad misionierius yra blogai. „Paguglinau“, kas gi yra ta misija ir misionieriai. Misija dažniausiai minima straipsniuose apie katalikus. Kai kur rašo, kad misija – tai darbas, kuris turi ryškiai pakeisti žmonių gyvenimą ir jie turi tai pajausti patys. Užsibrėžti tokį uždavinį yra beveik neįmanoma, nes tai gali būti ir neįvykdyta. Todėl, matyt, liaudyje ir paplitęs posakis „misija – neįmanoma“.
Kaip suprantu, misija labiausiai susijusi su pašaukimu. Pats sau susigalvoti misijos negali, ji yra skirta. Tarkime būti gydytoju yra misija ar profesija? Svarstytinas klausimas, bet šią profesiją priskirčiau prie misijos vien todėl, kad ne kiekvienas gali būti gydytoju, tik, deja, dirba bet kas. Na aš čia kalbu apie tai, kad kai kuriose poliklinikose sėdi tokių gydytojų, kuriems net savo mylimo šunelio nepatikėčiau, o jau savo kūną nešu kuo toliau nuo kabineto. Mokytojai be pašaukimo taip pat daro daugiau žalos nei naudos ir kai kurie geriau eitų šieno ravėt, nei klasėse mokiniams diriguotų. Dar va pagalvoju, policininkai, statybininkai ar konditeriai… Rodos, toks paprastas dalykas kaip torto gamyba. Receptas vienas, priemonės tos pačios ir produktai identiški, o va rezultatas nepaaiškinamas dalykas – skirtingų konditerių – skirtingi rezultatai. Aš kaip smaližė galiu drąsiai teigti, kad konditerių misija padaryti mus laimingesnius.
Kirba klausimas, kaip sužinoti, ar gyvenime esi paskirtas atlikti kažkokią misiją? Manau, žmogus ne per dieną supranta tai, o gal net ir nesupranta iki tol, kol išgirsta iš šalies kandžią repliką dėl savo veiklos ar gyvenimo būdo. Vis pagalvoju, kodėl kai kurie žmonės taip bijo sutiktų su tikslu ar net misija per savo gyvenimą einančių asmenybių. Po pokalbio su ta moteriškaite vis galvojau ir galvojau, ir padariau tokią išvadą, kad žmonės prieš misionierius jaučiasi menkesni, prastesni ir nepilnaverčiai. Todėl lengviau sumenkinti, nei pačiam augti.
Kiekvienas žmogus išgyvena tam tikrus įvykius, kurie artina jį iki tikslo ar misijos atlikimo. Net nesuprasdamas, jis pasirenka gyvenimo būdą, gyvenimo ar darbo vietą, draugus ir net partnerį, kuris ne trukdytų, o padėtų jam atlikti misiją ar siekti tikslo. Kokia gi ta vaikų globėjų misija. Manau, jų misija kilni – mažinti vienišų vaikų skaičių jų rajone, jų šalyje, taip pat ir pasaulyje ir užauginti pilnaverčius piliečius, tarnaujančius Tėvynės labui.
Ar jūs galėtumėte vykdyti tokią misiją?
Parašykite komentarą