Pasidalink per Facebook!

Dažnas prisimename, kaip vaikystėje iš prikasto molio kieme vaikai lipdė įvairiausias figūrėles ar indus lėlėms, džiovindavo juos saulėje ir stebėdavosi, kodėl molio dirbinukai subyra.

„Iškastas molis netinka dirbiniams gaminti. Molį reikia paruošti. Sumaišius su molio dirbinių duženomis bei vandeniu, jį reikia ilgai ir kantriai minkyti ar maišyti. Seniau tai darė arkliai. Jei buvo vedžiojami tam tikruose plotuose ir kanopomis trypė masę, kol ji tapdavo vientisa,“ – pasakojo Agota Vysockienė, UAB „Askovita“ įmonės atstovė ryšiams su visuomene.

Šis darbas visais laikais buvo sunkiausias ir šiandiena neišimtis. Juk molį reikia iškasti, supilti į mikserį pagal tikslią formulę, stebėti jo maišymą ir tik tuomet, kai įsitikinama, kad jis gerai paruoštas, pateikti jį į gamybos cechą.

Pirma Širvintų pradinės mokyklos mokinių pažintis su moliu buvo tuomet, kai architektas Silvestras Šimas atsinešė į klasę molio briketą ir pasiūlė vaikams kartu pasigaminti molines švilpynes. Rodos, tiek kartų laikę rankose molinę švilpynę, vaikai nė nesusimąstė, kokį nelengvą ir sudėtingą kelią turi praeiti molinis paukštelis, kol iš saujelės molio tampa švilpiančia spalvota švilpyne. Kiekvienas savo rankose lipdė norimos formos ir dydžio paukštelį, kruopščiai išskobė vidų, molio klijais suklijavo pilvelį, o jau tada ėmėsi pačio atsakingiausio darbo: suformuoti skylutes uodegėlėje bei pilve taip, kad švilpynė skleistų garsą.

Kai jau visi paukšteliai švilpė ir buvo pakankamai išdžiuvę, mokinai juos išlydėjo į UAB „Askovita“ krosnį, kad išdegtų. O jau grįžusius puošė, dabino glazūra su dailininke Ramune Šimiene. Išdabintų spalvotų paukštelių vėl laukė kelionė į krosnį. Šį kartą mokiniai paukštelius vežė ir patys sudėjo į krosnį, o Agota Visockienė jauniesiems keramikams padovanojo ekskursiją bei edukaciją Alionių seniūnijoje esnčioje šeimos molio dirbinių įmonėje UAB „Askovita“.

Agota papasakojo mokiniams apie kelis molio dirbinių gamybos būdus: žiedimą, pylimą, lipdymą bei štampavimą. Ekskursija ir edukacija buvo skirta susipažinti su molio dirbinių gamyba pylimo būdu. Pasak Agotos, tai pats seniausias molio dirbinių gamybos būdas. Skystasis molis-šlikeris malamas apie 6 val. specialiame malūne su titnago akmenukais. Tada vamzdžiu gabenamas iki talpyklos, iš kurios kibirais nešiojamas ir pilamas į gipsines formas, kur, priklausomai nuo gaminio storio ir formos, stingsta iki 4 val. Vėliau molio perteklius išpilamas ir molio dirbinys formoje lieka džiūti per naktį. Agota teigia, kad šio cecho didžiausias privalumas tas, kad jame niekada nelieka atliekų. Ryte forma atidaroma, išimamas dirbinys ir paliekamas ant stelažų džiūti. Išsdžiuvusius dirbinius, kol jie dar yra minkšti, valo ir dekoruoja raižymo būdu, o jau išvalytus ir išpuoštus šauna į krosnį, kurioje tūkstančio laipsnių temperatūroje dirbinys kepa iki trijų parų. Iš krosnies gaminiai keliauja į terakotos sandėlį. Tada ateina eilė dekoruoti. Tai galima daryti įvairiais būdais: purkšti dažus, piešti teptuku, padengti glazūra ar laku. Po kai kurio dekoro dirbiniai vėl pašaunami į krosnį apie tris paras ir tik tuomet jie gali keliauti į užsakovo rankas ar parduotuves. Agotos teigimu, įmonėje gaminami ir individualūs dirbiniai. Tai gali būti gėlių vazonas, vaza, nykštukas, katinas ar net puikus laukinis mustangas.

Keramikos pamokas Agota taip pat teikia keliose rajono mokyklose. Norinčių lankyti būrelį daug, iki Naujųjų metų visų norinčių negalinti priimti dėl laiko stokos. Būreliai nemokami, nes tai yra neformaliojo ugdymo programos dalis. Daugelis ekskursijoje dalyvavusių mokinių po Naujųjų ketina lankyti Agotos keramikos būrelį ir iš arčiau susipažinti su kitais molinių dirbinių gamybos būdais: žiedimu bei štampavimu.

Dažnas prisimename, kaip vaikystėje iš prikasto molio kieme vaikai lipdė įvairiausias figūrėles ar indus lėlėms, džiovindavo juos saulėje ir stebėdavosi, kodėl molio dirbinukai subyra. „Iškastas molis netinka dirbiniams gaminti. Molį...