Neišgalvota istorija
Tai atsitiko prieš keletą metų. Važiavau vieną rūškaną spalio dieną į Širvintas tvarkyti svarbų reikalą. Kelias buvo apytuštis, pakelės peizažas jau nuspalvintas rusvai pilkšvų rudens tonų. Žodžiu, ne itin linksma. Gal todėl iš tolo atkreipiau dėmesį į vienišą figūrą, kažkaip graudžiai dūluojančią pakelės stotelėje. Pamačiau pakeltą ranką ir nė pati nepajutau, kaip sustojau. Gal prisiminiau, kad ir pati esu taip stovėjusi, o mašinos lėkė pro šalį.
Tai buvo vyras – turbūt pensinio amžiaus, didžiuliais akis didinančiais akiniais, ilgu lietpalčiu. Man jis pasirodė kaimo inteligentas. Nesėdo į galą, įsiropštė į priekį ir pasidėjo ant kelių nemažą portfelį.
Nors mačiau tą žmogų pirmą sykį, jis elgėsi kaip senas pažįstamas. Iš karto ėmė pasakoti apie save: važiuoja į miesto biblioteką, veža pakeisti knygas sau ir jai (žinoma, pamaniau, kad žmonai). Mintyse pasidžiaugiau, kad ir mūsų kaimuose esama šviesuolių, kuriems savų miestelių bibliotekos jau per mažos… Nors taip ir nepaklausiau, ar nėra bibliotekos kur arčiau. Nebuvo kada įsiterpti. Man buvo skirta klausytojos rolė. Šnekusis keleivis pasakojo apie savo gyvenimą, kaimo problemas. Nė nepastebėjau, kaip įsukau į pagrindinę miesto gatvę.
Tada atėjo mintis ,jog jis tuojau norės išlipti ir ,žinoma, siūlys pinigų. Neketinau jų imti, todėl vaizduotė paslaugiai pamėtėjo sceną, kaip aš atsisakau, jaučiausi dėl to kiek nesmagiai…
Tada išgirdau, kad mano keleivis našlys. O! Na ką gi, klydau dėl tos, kuriai veža knygas. Pamaniau, kad netaktiška smalsauti. O taip knietėjo paklausti.
Paskutinis vyriškio monologas buvo maždaug toks: ,,Taigi, jei norėčiau vesti, tų moterų pilna. Ir kaimynai ramybės neduoda, vis piršliauja. Bet aš ne ir ne. Kaip atrodyčiau prieš mirusią žmoną – kaip koks išdavikas. Taigi tik pirštu pamok ir prisistatys…“
Tada jis pasisuko į mane .Didelės akys iš lėto apžvelgė tarsi tik dabar pamačiusios, kas jį veža. Keletą sekundžių patylėjęs rėžė: ,,Bet ir jūs… važinėjat viena… bet aš aiškiai pasakiau, kad manęs moterys nedomina! Visai nedomina !“
Sustojau ten, kur jis sakėsi lipsiąs. O, kokia apgavikė buvo mano vaizduotė. Mano keleivio veidas buvo griežtas, net rūstus. Pasipiktinusio žmogaus veidas. Prieš smagiai trenkdamas mašinos dureles, jis nepasakė ,,Ačiū“ arba ,,Gero kelio“. Dar sykį nužvelgęs mane kaltinančiu žvilgsniu išrėkė: ,,Jau sakiau, kad nedomina!!!“
Manau, tą akimirką išsižiojau ir taip sėdėjau kiek laiko. Nors tiksliai neprisimenu. Tada ėmiau juoktis. ,,Tai štai, pasirodo, kokį įspūdį darai, – tariau sau, – vyrų medžiotojos…“ Pažiūrėjau į save iš šalies – vestuvinio žiedo ant rankos nėra, paltukas ne iš geriausių, mašinytė šiaip sau, seniai siurbta… Ir balzakiškas amžius įvaizdžio nepagerina…
To vyriškio daugiau nesutikau. Gal nė nepažinčiau. Bet kartais prisimenu tą keistą kelionę ir griežtą žvilgsnį, lyg ir kaltinantį moterų giminę. Ne tokios jau mes ir įdomios…
Skaitytoja Sabina
Parašykite komentarą