Naujausios žinios

Neįvykęs interviu su trylikos vaikų mama

Straipsnis buvo išspausdintas  vasario 1 d. laikraščio „Širvis“ 5-ame šių metų numeryje.

Vieną vakarą interneto platybėse radau žinutę, kuri mane sujaudino. Todėl nusprendžiau pasidalinti ja su skaitytojais. Tai atviras laiškas visuomenei, kurį parašė mama Vaiva Sikorskienė savo šeimynos „Facebook“ paskyroje. Ši šeimyna įsikūrusi Švenčionių rajone. Ponia Vaiva yra pedagogė, socialinė darbuotoja, o šeimynos tėtis Povilas – mašinistas. Jų šeimoje užaugo 4 biologiniai vaikai ir namų šiluma bei šeimos meile dabar šeimynoje dalinasi dar 9 mieli vaikai.

„Kartais man skambina žurnalistai, kurie po kurio laiko apsigalvoja su manimi kalbėtis. Nes auginti daug vaikų yra tikrai įtartina. Mielieji, aš galiu Jums padėti.

Jei būčiau žurnalistas, sumanęs paimti iš manęs interviu, pirmiausia paklausčiau:

– Kokiu būdu jūs vis dar esate gyva?

Tuomet aš jam papasakočiau, jog dažniausiai jaučiuosi kaip Dievas ar Šventoji Dvasia, esanti visur (atleisk man, Viešpatie, už susireikšminimą). Aš vienu metu stebiu savo suaugusiųjų vaikų kelius ir klystkelius (kiekvieno atskirai), transformuojuosi į angelą, tupintį ant savo pradinukų peties, plevenu prie mažių darželyje bei verdu pietus ir šluostau nosis mažiesiems… Visai nesijaučiu susiskaidžiusi į trylika gabalėlių, netgi jaučiuosi pakankamai komfortiškai. Šitaip.

Savo fizinį kūną jaučiu tik tuomet, kai jį skauda. Bet skauda dažniausiai dvasią…

Kartais žmonės sako, kad turiu didelę širdį… Manau, kad kiekviena širdis gali plėstis tiek, kiek jai leidi. Manojoje – dar yra laisvos vietos. Ne konkrečiam, bet nelaimingam vaikui…

Vaikui, sergančiam ŽIV, kurį ignoruoja visa mūsų provinciali parapija, net neįtarianti, kad jų svajonių didmiestyje tokių vaikų yra daugelyje ikimokyklinių įstaigų, tik niekas apie tai garsiai nekalba…

Vaikui, kuris vakar buvo atvežtas į globos namus, nes jo mamą ištiko tragedija. Vaikui, kuris psichologiškai traumuojamas savo namuose arba valdiškoje įstaigoje.

Ir visai nerūpi man Gretos, Agnės ar Ramūnai. Jie puikiai sugeba savimi pasirūpinti. Vilkų gaujai numestas mėsos kąsnis, kol jie doroja, niekas ir vėl nevyksta…

Vaikai palauks, jie laukia jau seniai. Dažniausiai nesulaukę užauga – nelaimingi, pikti ir kalti, kad gimė ne laiku ir ne vietoje…

Dar paklausčiau:

– Kas Jums svarbiausia gyvenime?

Atsakyčiau – santykiai tarp žmonių.

Kadaise mano pirmagimė pareiškė: „Mam, dabar man draugai yra visas pasaulis“, – ir išėjo gyventi su draugu.

Kadaise mano ypač gabus sūnus metė mokslus Dailės akademijoje, pasakęs: „Man neįdomu“. Ir išvažiavo ieškoti laimės į Londoną.

Kadaise mano graži, protinga, talentinga dukra pasakė: „Negaliu mokytis šioje mokykloje, čia vien „fifos““, – ir pradėjo savo žygį po mokymo įstaigas, kuris nesibaigia iki šiol…

Kadaise mano 18-metis pagrandukas nusprendė, kad jau jam pats tinkamiausias laikas vesti ir mums teko organizuoti skubias vestuves…

Jų gyvenimo keliai keitėsi dar daug kartų ir kaskart aš galėjau tik išklausyti ir palinkėti sėkmės, nes žinojau, kad praradusi ryšį su vaiku, graušiuosi visą likusį gyvenimą.

Gal Ikaras, skrisdamas į saulę ir apdegs sparnus, bet jis bus bent pabandęs… Mamai svarbiausia išlaikyti santykį su savo vaiku, net jei ir supranti, kad jis tikrai nudegs tuos savo dar nesutvirtėjusius sparnelius…

Užduočiau dar keletą klausimų:

– Koks nuolatinis Jūsų jausmas?

– Nerimas dėl vaikų… bet aš kasdien su juo kovoju, nes kitu atveju negalėčiau patirti šiandienos džiaugsmo.

– Kokia didžiausia Jūsų baimė?

– Įstrigti drabužyje, kuris per mažas. Arba įstrigti emocijoje. Arba įstrigti apskritai… nes stovintis vanduo rūgsta.

– Kas Jus labiausiai erzina?

– Niekas. Bet nemėgstu, kai troleibuse kažkas kalba telefonu visiems… Kai žmonės „būna“ darbe, bet nedirba… Kai į savo klausimą gauni „išmoktą“ atsakymą ir „išmoktą“ šypseną… Kai jauti, kad tavimi netiki, nes taip „nebūna“… Smulkmenos, nes jos pripildo dienų turinį.

– Kas Jums yra laimė?

– Jausmas, kai snaudi didžiulės lovos kamputyje, nes ją užima mažiausias arba tuo metu sergantis vaikas, su visa savo atributika…

Kai pasijunti užmigusi dviaukštės lovos antrame aukšte…

Kai grįžusią tave pasitinka aštuoniolikos kojyčių trepsėjimas ir šurmulys: „Mama grįžo, kaip mes tavęs pasiilgom“…

Kai uždavusi klausimą, sulauki devynių skirtingų atsakymų…

Kai kiekvieną dieną šventi kaip šventę…

– Koks klausimas Jums atrodytų pats kvailiausias?

– Ar mylite savo vaikus… nes su kiekvienu vaiku santykis susidėlioja skirtingas ir unikalus. Ir net ne meilė svarbu, o pagarba.

– Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?

– Surasti save. Suprasti, kas Jums svarbu. Eiti savo keliu. Nekritikuoti. Nepavydėti. Nesusireikšminti. Neteisti.

Publikuojame Sikorskių šeimynai leidus. Nuotraukos iš šeimynos archyvo.

3 Comments on Neįvykęs interviu su trylikos vaikų mama

  1. Juoko ona // 2017 vasario 11 19:33 at // Atsakyti

    Ačiū už gražias mintis ir gražius ir prasmingus darbus.

  2. VV // 2017 vasario 12 12:38 at // Atsakyti

    Nuostabus straipsnis, kilnūs ir taurūs žmonės. Ši šeima man primena šiauliečių altruistų Vinslauskų šeimą, kurie prieškario Lietuvoje, būdami išsilavinę ir pasiturintys, priglaudė ir išleido į mokslus, šelpė didžiulį būrį vaikų-neturtingų ir našlaičių. Paskutinė šios kilnios šeimos palikuonė, buvusi Šiaulių miesto advokatė Gražbylė Vinslauskaitė visai neseniai mirė, sulaukusi garbaus amžiaus.

  3. širvintiškė // 2017 vasario 14 8:22 at // Atsakyti

    taurios širdies žmonės, ačiū, kad esate. Sėkmės jums.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*