Nenuotolinės pamokos
VARPININKAS
„Jei jau taip, tai nafig“, – kažkada sakė žymus televizionierius ir tuomet ašai jam nepritariau, na kas čia per pasakymai, kas per kabėjimo maniera, tik labai jau didelė žvaigždė galėtų sau leisti taip kalbėti. Egė, koks gi ašai buvau neteisus. Dabar matau ir suprantu. Pasirodo, dar ir žilo plauko sulaukus, galima mokytis ir šio bei to išmokti.
Štai gyvenimas mūsų karalystėje tiek visokių pamokų duoda, kad ir be to nuotolinio mokymo gali baigti vietinės reikšmės universitetą. Taigi mūsų ligoninė ligos židiniu patapo. Baisu, kai pagalvoji, tiek ruoštasi, tiek reklamai išleista, tiek visko prikaupta, o va vienas du ir ant paties ligos piko Lietuvoje, kaip braškė ant torto mūsų karalystė užsiropštė. Atrodė, kad niekas negali įveikti mūsų tvirtovės, tiek daug pastangų sudėta, tiek akcijų priskelbta, tiek kaimynų gąsdinta ir te kad nori. Ir kaip čia nepasakysi: „Jei jau taip, tai nafig…“ Žinoma, pagalvojus iš tosios kitosios pusės, gal ir gerai, kad ligos pikas ant mūsų užėjo, prie bendros Lietuvos statistikos pagerinimo prisidėjom, ne veltui visas pasiruošimas. Čia ir televizijos pasistengė parodyti ir interviu mūsų valdovė skaidriausioji davė, gal ir nelabai tas „nafig“.
Svarbiausia mokėti iš š… vašką išspausti. Tai va ir spaudžiam. O šito gėrio pas mus netrūksta, kaip sako – nors vežimu vežk. Tai ir vežam. Pasižiūri kitur, atrodo, niekas ten per daug nieko nedaro, jokių akcijų neskelbė, o ir sergančiųjų nenustatyta, o mūsuose, prašom, jau penki yra. Visgi mintiju, brangieji, kad mūsų valdovė skaidriausioji iš visko moka padaryti taip, kaip reikia. Štai suorganizavo filmo pažiūrėjimą pliaže po atviru dangumi, jau vyriausybės atstovas praneša ant Lietuvos, kad ne tik Vilnius, bet ir Širvintos kiną žiūrėjo, pramogavo karantino metu, rūpinosi savo varguoliais. O tų varguolių, ne tokių jau nuvargusių būta, nes, pasak to paties atstovo, apie šimtą automobilių buvo suvažiavę. Jei automobilyje po du sėdėjo, tai gaunasi visai padorus skaičius. Nesvarbu, kiek ten ko buvo iš tikrųjų, juk tamsu, naktis, galima buvo ir suklysti beskaičiuojant. O pagaliau, ar čia esmė, ar statistika svarbiausia? Žinoma, kad ne, juk nesakysi, jei jau taip, suvažiavo koks tuzinas mašiniukų, tai „nafig“. Išgraužkit ir dar išsilaižykit.
Mūsų karalystėje viskas kontroliuojama. Valdovė skaidriausioji net burnos neaušina tokiems savaime suprantamiems dalykams, kaip bendrystė, kaip vienalytė ir vienasmenė komandos būtybė: jei jau laukiam rezultatų dėl viruso nelemtojo ligoninėje, tai visas kūnas iš keliolikos galvų laukia. Taip norisi užtraukti: „Ar giedra, ar vėtra, ar pikti žaibai, plaukia jūron laivai lydimi žuvėdrų… / Jūreivių keliai, virš paskendusių rūmų…“, oi persiprašau, mielieji mano, rūmai mūsų dar nenuskendo, komanda ir toliau pamiršusi savo šeimas, namus, rūpesčius, viską paaukoję dėl bendro gėrio. Ech, ir kaip reikės atsidėkoti, kaip reikės tokias aukas įvertinti, gal kokį, sakau, paminkliuką ar atminimo lentą kaip minimum reiktų kur prikalti su užrašu, kad šioje vietoje triūsė ir darbavosi nemirtinga, pasiaukojanti ir viską atidavusi valdovės skaidriausiosios nuolankiųjų ir nuosaikiųjų komanda, nes kitaip tai „nafig“ visas triūsas ir bemiegės naktys. Žinoma, gal ir kitaip galima būtų atsilyginti toms šaunioms moterėlėms, na suneštinį baliuką varguoliai galėtų padaryti po karantino pabaigos, toks ne baltas vakaras, bet koks nors vinegretinė padėkos vakarienė naujojoje aikštėje priešais valdovės skaidriausiosios rūmus.
Jau sakau, gal niekas nebetrukdys darbų pabaigai, nes kas trukdė, jau pašalinti (ašai čia apie tą, ne vietoje pasodintą ir augusį ąžuoliuką, skirtą prie Smolensko sudužusio lenkų lėktuvo katastrofai atminti. Ot pagalvoju, kad taip lengvai viską išrovei, išravėjai ir ką reikia pasėjai. Suklestėtų ta mūsų karalystė, nes dabar visur didžiulių pastangų reikia, kad ką nors pajudintum. Gerai, kad komanda yra jaučiančių, girdinčių, pasisakančių padėjėjų komentaruose ir viešumoje, nes kitaip „nafig“.
Va, dar viena pamoka, pasirodo, kad tą kiaurą baseiną be dugno ar kaip ten yra, užtaisys. Medienos tik trūko ir niekam negalvoj, kad šalia tiek liepų augo. Nukirto, lentas išpjauti tuoj baigs, užkals tas nelemtas baseino dugno skyles ir va jums, mielieji varguoliai, ne joks „nenafig“, o veikiantis pramogų parkas. Ar valdovei skaidriausiajai galvą reikėjo sukti dėl tų lentų trūkumo, et komanda, galvoti reikia. Žinoma, kiek žinau liepinė mediena nieko verta, labai greitai pūva, bet, taip sakant, pirmai pradžiai užteks, o paskui jau Seimas, kiti nearti dirvonai, o čia jau bus kitų, ateinančių valdovę skaidriausiąją pakeisti, rūpestėlis. Tik iš karto ašai perspėju ateinančius ir ketinančius užimti josios vietą, jums negalima bus sakyti ir net galvoti, kad jei jau taip, tai „nafig“. Greitai bus priminta, kaip buvo gerai prie valdovės skaidriausiosios.
Jei jau taip, tai Jūsų Varpininkas
Parašykite komentarą