Straipsnis buvo išspausdintas spalio 31 d. laikraščio „Širvis“ 42-ame šių metų numeryje.

Širvintiškiams bočiams keliauti po Europą tapo per ankšta. Patraukė į plačiuosius vandenis – parūpo pamatyti Šventąją žemę. Vyko visi kas norėjo keliauti. Prieš kelionę Genovaitė Abromavičienė keliautojus smulkiai informavo ką būtina ir ką galima pasiimti, juk kelionė ne autobusu. Skrydis truks keturias valandas. Rimta tolima kelionė. Bočiai drausmingi keliauninkai: niekas nepavėlvo, nepamiršo pasų, pinigų, vaistų ir t.t. Puikiai pasisekė pasiekti Tel Avivą, puikiai iš jo pavyko išvykti. Kelionė paliko neišdildomus įspūdžius. Kvapą užima, kai vaikštai tomis vietomis, kur prieš du tūkstančius metų keliavo Jėzus Kristus: kai pasineri į Jordano upę, kurioje Jonas krikštijo Dievo sūnų; kai gidės Irinos vedami, pamatėme per du tūkstančius metų amžiaus turinčius alyvmedžius, kurie likę gyvais liudininkais, kai Kristaus meldėsi šalia jų, prieš Judo išdavystę; kai nukeliavome nuo Poncijaus Piloto rūmų kryžiaus keliu iki pat Golgotos kalno…

Tai įspūdinga kelionė, verčianti susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir mūsų paskirtį jame.

Nemažesnį įspūdį paliko žydų jaunimo noras ginti savo tėvynę, jie tai laiko garbės reikalu. Į būtinąją tarnybą eina vyrai ir merginos. Tiesa, ištekėjusios atleidžiamos nuo karinės tarnybos, tačiau jos rašo prašymus, kad joms būtų leidžiama tarnauti ir dažniausiai jų prašymai būna patenkinami. Vaikai nuo mažens namuose, o vėliau mokyklose mokomi patriotizmo ir didžiavimosi savo šalimi, pagarbos savo šalies įstatymams ir tradicijoms, savo tikybai. Jei netiki – tu ne žydas. Šeštadieniai – nedarbo diena, tomis dienomis negalima net rašyti ar skambinti mobiliuoju telefonu. Tai, pasirodo, darbas ir šių nuostatų griežtai laikomasi. Nustebino vietinių prekeivių pasitikėjimas pirkėjais. Teko matyti parduotuvėje į lėkštę sumestą nemažą dolerių sumą, prispaustą kažkokiu sunkesniu daikčiuku, kad jų nenupūstų vėjas, o pardavėjas už sienos kalbasi telefonu. Viešbutyje, atokiame kioskelyje nėra jokio pardavėjo, iš gausybės prekių išsirenki kas patinka ir eini iešoti kasininko, kuris netikrina, kiek prekių paėmei – kiek pasakei, už tiek ir mokėk.

Visi mūsiškiai ne kartą ilsėjosi prie Baltijos jūros, o kaip būnant Izraelyje nepanerti į šiltą Viduržemio jūrą, o dar labiau intrigavo Negyvoji jūra. Ragautas vanduo ir nuspręsta, jog Baltijos jūra visai nesūri palyginus su šiais vandens masyvais. Lietuviai pripratę prie žalumos, miškų, upių. Čia teko pamatyti itin skurdžią augmeniją. Tik darbščių žmonių dėka, nuolat laistant, veši žaluma ir žydi gėlės. O dykumos vaizdas ir kupranugariai buvo tikra atrakcija keliautojams. Susimąstę ir susikaupę rymojo širvintiškiai prie Raudų sienos. Manoma, kad prašymai, palikti šios sienos plyšiuose, išsipildo.

Po kelionės parūpo paklausti vykusiųjų, ar patiko kelionė, ar negaila pinigų išleistų kelionei, juk dauguma mūsų vis verkšlena dėl mažų pensijų.

Štai ką išgirdau:

Elena: „Po tokios vertingos, prasmingos kelionės galima ir numirt.“

Nijolė: „Nuostabi kelionė, tiek daug įspūdžių, tiek nematytų vaizdų, net nesitikėjau.“

Ona: „Nė kiek nesigailiu ,kad važiavau. Kelionė įspūdinga, daug pamatyta, daug patirta.“

Violeta: „Esu daug keliavusi, daug kur buvusi, daug mačiusi, tačiau ši kelionė visada liks kaip geriausia.“

Jadvyga: „Turininga kelionė, daug istorinių faktų ir šių dienų gyvenimo problemų sužinojome iš puikios gidės Irinos. Ji kilusi iš Baltarusijos, tačiau jau dvidešimt aštuonerius metus gyvena Izraelyje. Savo pasakojimuose dažnai prisimindavo savo keliones po Lietuvą. Buvo labai miela jos klausyti.“

Belieka tik padėkoti šios kelionės organizatorei G. Abromavičienei už tokią tolimą, įdomią ir gausią įspūdžių kelionę.

Straipsnis buvo išspausdintas spalio 31 d. laikraščio „Širvis“ 42-ame šių metų numeryje. Širvintiškiams bočiams keliauti po Europą tapo per ankšta. Patraukė į plačiuosius vandenis – parūpo pamatyti Šventąją žemę. Vyko visi kas...