Pamąstymai po kriauše
Varpininkas
Karantinas ir tas bejėgis prieš laiko tėkmę. Va tik vakar buvo pavasaris, o šiandien jau ir strazdanota vasarėlė atskriejo. Užtat ir sakau ašai, mielieji mano, kad viskas laikina ir tai praeis. Žiū, tuoj bulbelas nusikasim ir kaip smakai su spirgiais čiaumosim. Taip ir visi kiti žmogiški reikaliukai praeis, nespėsi nė sužiūrėti. Kodėl ašai čia taip filosofiškai nusiteikęs, sakysite? Ėgi paporinsiu ašai jumi. Nieko rimto, bet verčia susimąstyti.
Taigi anądien pasigauna mane kaimynė Pranciška. Su tokia šypsena veide, kaip niekad, iš karto supratau, kad kažkuo labai patenkinta ir nori tuo džiaugsmu su manimi pasidalinti. Pasirodo, kad mano papostringavimai nepraeina pro šalį ir pro akis, juos tvarkingai sužiūri ir surūšiuoja, o kai kada ir pasinaudoja. Tad va, pasirodo, prisirinkau nerinkdamas daug pliusų valdovės skaidriausiosios akyse ir sąrašuose, todėl Pranutė atnešė man pagyrimų ir savotiško džiugesio, kad buvau valdovės pastebėtas. Tapau savotišku pateptiniu arba šiek tiek arčiau skaidriausiosios valdovės išrinktųjų pasistūmėjau. O Pranciška, tikriausiai nelabai nutuokdama skirtumų tarp išrinktųjų ir pateptųjų, norėdama mane gal padrąsinti, o gal tiesiog save prirašyti prie manęs, kai būsiu paaukštintas iki skaidriausiosios valdovės svitos lygio. Ašai jai padėkojau, kartu pasidžiaugėm paskutinėmis naujienomis, miesto gražėjimu, žmonių sąmoningėjimu, prasidedančia vasara. Atsilabinom su jąja, vos neatsibučiavom ir patraukėm savo keliais.
Pranutė, mano kaimynėlė, nulingavo visa patenkinta savimi ir savo atliktu darbu, o ašai prisėdau medžio pavėsy ir ėmiau dūmoti. „Dievuliau mano mielas, nei stengiausi, nei siekiau ašai to pripažinimo ar dėmesio parodymo, tiesiog samprotavau sau apie nuveiktus darbus ir gyvenimo prasmę, o čia prašom, susilaukiau tokio ypatingo dėmesio, ko net siekiantys nepasiekia. Man juk nesunku ir negaila gerą mintį mestelėti, juo labiau valdovei, kuri vos ne amžina meile mums prisiekė, dėl mūsų gerovės darbus vieną po kito raito ir stengiasi, kad gyvenimas varguoliams tik gerėtų. Bet turiu pastebėti, kad ir mes, varguoliai, stengiamės pagal išgales ir savo suvokimą, išprusimą ir intelektines pajėgas. Dirbam nežiūrėdami darbadienių ar laisvadienių, pirmadienis ar sekmadienis, nesvarbu, dėl to paties bendro gėrio išeina viskas.
Ana va, žmogus sekmadienį ne į bažnytėlę eina Dievulio garbinti ar su šeima pabūti, bet laisto miesto grožybes – medelius, gėlytes ir visus kitus pusiau gyvus padarus, kad tas laikinas grožis kuo ilgiau akį džiugintų. Sakysite, kad jam bus atlyginta, žinoma, nedrįstu abejoti, visų mūsų laukia atlygis danguje už nugyventą žemišką gyvenimą ir nusipelnytą amžinąjį. Žinoma, reikia rūpintis, niekas nesako, bet sekmadienį… Ar jau kitų dienų nebeužtenka? Tai tik įrodymas, kaip varguoliai myli ir stengiasi dėl savo skaidriausiosios valdovės. O ta pati Pranutė, ar kita moterėlė, atsidavusi savo paskutiniu atodūsiu ir pasiryžusi ant to aukuro sudėti viską: laiką, šeimą, pinigus, draugus ir taip toliau. Vadinasi, abipusė ta mūsų varguolių meilė ir pagarba valdovei. O jinai taip pat stengiasi.
Štai paskutinis josios pasistengimas dalyvauti metų moters rinkimuose. Žinoma, suprantama, savaime aišku, kad ne ji pati pasisiūlė dalyvauti, jinai visai nenorėjo, čia tiesiog masalas varguolių klasei, jie norėjo, o jinai pasiaukojo, kaip jau ne kartą yra buvę. Štai kažkokia bendruomenė pasiūlė jai dalyvauti, užpildė prašymus, o gal savotišką staigmeną jajai padarė ir už tai mūsų valdovė skaidriausioji bus pakylėta iki dangaus, o jei bus išrinkta, tai visai pasikels į dangų. Verta, oi kaip verta ji ten būti, bet pradžioje dar gal kur Seime reiktų pabūti ar aukštesniuose postuose pasimakaluoti, kad daugiau nuopelnų pelnytų, o jau tada su visu trenksmu tik oplia…
O ašai rymau sau po kriauše ir mintiju, kad vis tik viskas laikina šioje ašarų pakriūtėje: štai ašai buvau varpininkas be vietos, o pelniausi dėmesio iš aukščiau, o jei pasimiršiu ir nevertinsiu, ką turiu, tai gali nutikti ir taip, kad iš aukštybių į bedugnę drėbtelsiuos. Sakau jums, mielieji, geriau jau liksiu varpininku po kriauše, nei varpininku aukštybėse. Į tas aukštybes ne vienas nori užsikerėblinti ir pasilikti, o va po mano kriauše ramu, norinčių nė vieno, o ir vietos pakaktų ne vienam ir ne dviem. Smagu buvo pasijusti pateptiniu, bet gal liksiu ašai tiesiog eiliniu varpininku su patarimais ir gerais norais. O valdovei sėkmės, kaip ir josios komandai – kiečiausiajai ir vienintelei. Pasilikite ramybėje ir prisiminkite, kad viskas praeina, tik reikia laiko.
Pokriaušinis Jūsų Varpininkas
Parašykite komentarą