Tweet

Na, vaikučiai, tėveliai ir mamytės bei kiti nesusaistyti giminystės ryšiais, paporinsiu jums pasaką apie lapę snapę.
Visai neseniai (šį šeštadienį) išsiruošė rudoji į medžioklę…

Pėdina ana laukais, pievomis, pylimais, kol prieina nuleistą tvenkinį. O ten tešlynas baisiausias, klimpsta laputės pėdos, išsipurvino letenėlės, nebesimato dar vakar daryto gražaus pedikiūro.

 

Prie griovio rudoji kažką pastebėjo.

Tai buvo tulžys, tik ką žuvį pietums susigavęs. Na, būtų varna su sūriu, gal ir vertėtų užkalbint, bet šitas, nors ir labai gražiomis plunksnomis, bet rajus ir gobšas – tikrai nesidalins.

Ir lapė atsargiai kilnodama kojytes nucimpino toliau..

O toliau po tešlyną maklinėjo keisti ilgasnapiai padarai. Žmonės, kurie visokius gamtos mokslus graužia, jas vadina kuolingomis.

Bet kad labai jau ilgi jų snapai, ir paukščiai nemaži. Gal geriau ramiai praeiti pro šalį.

Ilgai vaikščiojo, slampinėjo laputė, bet nieko šventiniams pietums nerado. O tada, kai jau nieko nebesitikėjo, atskrido kūmutė šarkelė.

Svarbiausia yra išlikti ramiai ir apsimesti, kad niekas tau nerūpi.

Ir kai prisimerki, tai atrodo, kad tavęs jau kaip ir nebesimato.

Tada svarbu netikėtai užpulti.
Na, bet visi juk žinom, kad šarkos taip lengvai nepaimsi. Ji tik erzino rudąją.

Ir beliko vargšei laputei švendrus graužti.

Taigi ko išmokė mus ši pasaka? Ogi, jei dirbi nesusiplanavęs ir išsikeli nerealius tikslus, liksi it nendrę graužęs, ir jei tąsaisi po tešlynus, nesidaryk pedikiūro. Geros darbo savaitės !!!

Mariaus Čepulio fotoklajonės