Pasidalink per Facebook!

Mielieji mano, nusibodo vis mokyti, aiškinti, patarinėti mūsų puikiajai valdovei. Kai kada mano pasiūlymai, pasvarstymai virsta kūnu, o kitąsyk lieka tuščiu garsu. Ne visais mano gerais patarimais valdovė puola naudotis. Pirmiausia padelsia mėnesį kitą, o po kurio laiko mano pasiūlymus pristato kaip savus. O man kas? Aš juk iš geros širdies patarinėju, man algos už patarimus nereikia, man ir garbės nereikia. Lai mano pasiūlymai bus valdovės dovana miestui, man svarbiausia, kad būtų visiems geriau. Tačiau šiandien aš paseksiu Jums, mano mielieji, pasaką. Ar mėgstate pasakas? Aišku, kas jų nemėgta. Visi mėgsta. Nebijokit, pasaka bus ne apie kandidatų žygius, ne apie jų pažadus. Lai jie Jums jas seka, kokie jie bus geri, jei juos išrinksite, kaip jie Jumis rūpinsis, kaip gražės miestas. Ne. Apie tai pasakų pasekta pakankamai. Aš seksiu pasaką apie puikiąją valdovę ir ilgaamžiškiausią senolę.

Seniai seniai vos ne prieš šimtą metų Žemaitijoje gimė graži, labai gera mergaitė. Ji buvo labai darbšti, ją džiaugėsi ir mylėjo tėvai, kaimynai, draugai. Ir tada nutarė mergaitė, kad ji gyvens ilgai ilgai, iki pat šimto metų, o gal ir ilgiau, bet iki šimto būtinai. Kaip tarė, taip ir padarė. Metai bėgo. Užaugo mergaitė. Iš Žemaitijos atsikėlė į Aukštaitiją, o dar tiksliau į Širvintas. Čia jauna panelė tapo moterimi, tapo mama, tapo močiute, tapo promočiute. Gyveno ji gerai, žemaitę pamilo ir širvintiškiai, čia ji įsigijo daug draugų ir bičiulių. Su širdies draugėmis gurkšnodavo kavutę, savo keptais pyragėliais vaišindavo. Pamažiukais, patyliukais ruošėsi tapti senjore.

Gražų vasario mėnesį besiruošdama vardinių šventei, senolė netikėtai sulaukė visai kitokių sveikinimų. Skaitydama pagrindinį pačios valdovės laikraštį paskutiniame puslapyje pamatė skaisčiausios valdovės suraitytą sveikinimą jai sulaukus šimtmečio. Oi kaip subėgo vaikai, vaikaičiai su provaikaičiais susigėdę, kad prožiopsojo tokią šventę. O senolė tik nustebusiomis akimis dairosi, visai nesupranta, kaip iš jos vardinių padarytas jubiliejinis gimtadienis. Šimtmetis stuktels po bulviakasio. Geriau jau būtų valdovė apsišovusi visais metais, atseit prieš metus jai sukakę šimtas, tai senolė būtų tapusi šimtmečio šimtametė, o dabar atėmė pusmetį ir tiek. Reiškia, be reikalo pasendino. Tačiau pasakose viskas turi baigtis gerai. Taip ir įvyko. Vaikai, vaikaičiai su provaikaičiais suvalgė vardinėms suvežtus tortus ir pyragus, linksmai pasijuokė iš skaisčiausios valdovės apsišovimo.

O miestelis tebešurmuliuoja. Ugnį kursto teisybės ieškotojos Pranė su Stase. Kaipgi taip gali būti? Mūsų skaidriausioji apsistačiusi padėjėjais, patarėjais, pavaduotojais, o tie proto bokštai gimtadienio nuo vardinių neatskiria. Viena ausimi nugirsta kokį gandelį ir sukuria šimtą sensacijų. Gerai, kad tas gandas apie sveikinimą, o jei nekaltai gerą žmogų apšmeižtų. Kaip tada reiktų išsivynioti mūsų patikliajai valdovei? Kaip rusai, mano mielieji, sako: „Pasitikėk, tačiau patikrink.“ Na, mat ir vėl daviau skaisčiajai nemokamą patarimą. Gal po kurio laiko imsis vadovautis šia mano gyvenimiška patirtimi ir neatsitiks toks konfūzas.

O gerbiamajai, jau buvusiai varduvininkei ir būsimai jubiliatei noriu palinkėti išgerti dar ne vieną puodelį kavutės su draugėmis. Malonu būtų ir man padalyvauti šiuose pasibuvimuose, ateičiau vienas, Pranės ir Stasės nesivesčiau, ten, jaučiu, būtų gera ir be jų.

Jūsų varpininkas – pasakų kūrėjas, valdovės pasakų perpasakotoja

Mielieji mano, nusibodo vis mokyti, aiškinti, patarinėti mūsų puikiajai valdovei. Kai kada mano pasiūlymai, pasvarstymai virsta kūnu, o kitąsyk lieka tuščiu garsu. Ne visais mano gerais patarimais valdovė puola naudotis....