Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų gruodžio  7 d. laikraščio „Širvis“ 47-ame numeryje.

Atsisveikindama su Alionimis, jau planavau kelionę į Čiobiškio seniūniją. Šiek tiek buvo neramu, nes, turėdama karčios patirties Alionių seniūnijos administracijoje, nežinojau, kaip sutiks mane šios seniūnijos darbuotojai. Tačiau vieną snieguotą dieną, slidoku keliu su kolege atsiradome, „Kur dar žemėje tokia vieta, / Baltas Dariaus ir Girėno tiltas – / Gulbės sparno plunksna numesta / Ir į Musės vagą neįtilpus?…“

Žinoma ši vieta – Čiobiškis, o žodžiai iš čiobiškiečių himno, kuriam tekstą parašė lietuvių kalbos mokytoja Sigita Lukaševičienė, o muziką sukūrė kultūros centro Čiobiškio filialo direktorė Vida Dambrauskienė. Kaip nerašyti eilių, kai šiose vietose tokia graži gamta. Tačiau ne ją grožėtis atvykome. Prie seniūnijos pastato dirba vyrai, paklausus ar yra seniūnas, jie vienas per kitą ėmė klausinėti, kas esame, kokiu reikalu čia atsiradome. Jokios paslapties nėra – pasisakėme. Ir savo nuostabai sužinojome viską, ko mums reikėjo, tad neteko netgi trūkdyti seniūno. O pasirodo, čia vyksta intensyvus gyvenimas. Tik ką, šeštadienį, buvo seniūnijos bendruomenių susitikimas, įteikta įvairių nominacijų-padėkų ir prizų. Jei įdomu, vyrai patarė kreiptis į bendruomenių pirmininkes – jos viską papasakos. Žinoma, pasinaudosime tokiu patarimu. Kalbūs vyrai paaiškino ir pasiūlė: jei reikia parašyti apie Čiobiškio kryždirbį Povilą Malinauską, prašom, jo sodyba ten ir ten, jei apie Čiobiškio dvarą – tada sunkiau, nes dvaro šeimininkė Eugenija Vagnerienė gyvena Kaune, vasarą ji dažnai čia lankosi, daug naujovių ir renginių ši ponia organizavo, o dabar žiema – tad rečiau atvyksta. Gal domina ūkininkai? Aplankyti pasiūlė šauniausius ūkininkus Šimanskus, dar yra grįžusi reemigrantų šeima, puiki šeima, bandanti įsitvirtinti šiose vietose. Matome, kad čia gyvena daug įdomių žmonių, su kuriais knieti susipažinti. Tad nuo ko pradėti? Vyrai ėmė tarpusavyje tartis ir nusprendė taip: pirmiausia reikėtų pasikalbėti su ilgamete mokyklos direktore V. Dalinkevičiene, tuo labiau, kad kelias slidus, greit sutems, o Dalinkevičienė jau seniai čia gyvenanti, daug žino, daug prisimena, daugelį čiobiškiečių mokino. Pasirodo, ir mūsų pašnekovą, kito – sūnų ir anūką. Gaila, kad nesusipažinome su savo pašnekovais ir negalime jų vardų paminėti ir padėkoti už pagalbą. Ačiū, vyrai. O pas V. Dalinkevičienę tikrai laikas nepraėjo veltui, informacijos nors vežimu vežk. Norisi, kuo greičiau tartis dėl susitikimų su rekomenduotais pašnekovais. Tad iki pasimatymo Čiobiškyje.

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų gruodžio  7 d. laikraščio „Širvis“ 47-ame numeryje. Atsisveikindama su Alionimis, jau planavau kelionę į Čiobiškio seniūniją. Šiek tiek buvo neramu, nes, turėdama karčios patirties Alionių seniūnijos...