Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų gruodžio  7 d. laikraščio „Širvis“ 47-ame numeryje.

Kai Čiobiškio seniūnijos seniūno Virginijaus Niekio paklausiau, ar galima būtų pasikalbėti su čiobiškiete Vladislava Dalinkevičiene. Jis atsakė: „Tiesiog būtina.“ Ponia Vladislava viena labiausiai gerbiamų bendruomenės narių, ji – didelis autoritetas. Nesusitarusi, neįspėjusi, todėl su šiokiu tokiu virpuliuku beldžiuosi į V. Dalinkevičienės namų duris. Šeimininkė mielai įsileidžia, netikėtas vizitas jos nenustebina, tad pradedame pokalbį apie Čiobiškio miestelį, jo mokyklą ir, žinoma, apie pačią ponią Vladislavą, buvusią mokytoją, ilgametę vietos mokyklos direktorę.

Ji yra čiobiškietė nuo gimimo. Gimė ir augo kaimyninės, Musninkų, seniūnijos Paberžės kaime. Į Čiobiškį likimo keliai ją atvedė prieš 60 m. – 1956-aisiais. „Kaip ir kiti Paberžės kaimo vaikai lankiau Markučių pradinę mokyklą. Mama nutarė, kad baigusi pradinę eisiu mokytis siuvėjos amato. Nenorėjau būti siuvėja, tad nusprendžiau mokytis toliau, – su humoro gaidele pasakoja ponia Vlada. – Penktą ir šeštą klases baigiau Musninkuose. Sugebėjau tėvus įtikinti, leido mokytis Širvintų progimnazijoje, vėliau teko keliauti į Vilnių, S. Neries gimnaziją.“

1951 m. Vladislava Jatkauskaitė Širvintų rajono švietimo skyriaus buvo paskirta mokytojauti Darkuškių septynmetėje mokykloje. Ten, lenkiškame krašte, vaikai į mokyklą ateidavo nemokėdami lietuviškai. „Mūsų kaime buvo kalbama lietuviškai, – tęsia pasakojimą mokytoja, – bet mes, jaunimas, iš kažkur mokėjome ir lenkiškai, ir rusiškai. Dirbant Darkuškyje šios žinios man labai pravertė, nes čia pirmiausia reikėjo vaikus išmokyti lietuviškai kalbėti, o tik tada kitus dalykus dėstyti. Mokiausi ir pati, Vilniaus pedagoginiame institute neakivaizdžiai studijavau biologiją.“

Darkuškyje jaunoji mokytoja neužsibuvo – po poros metų ji pradėjo darbą Širvintų vidurinėje mokykloje. „Širvintose man tada nelabai patiko, pradėjau ieškoti naujos mokyklos. Taip 1956 m. ir atvažiavau į Čiobiškį. Paskyrė mokytojauti į tuomečius vaikų namus. Vėliau jie tapo internatu, galiausiai spec. mokykla. Mokiau vaikus geografijos, biologijos ir chemijos. Biologiją studijavau, bet chemija man visada patiko, tad galiu save vadinti biochemike, – nesuprasi juokais ar rimtai kalba V. Dalinkevičienė. – 1965 m. mane paskyrė Čiobiškio aštuonmetės mokyklos direktore. Prasidėjo naujas, labai svarbus mano gyvenimo etapas.“

Vladislavai pradėjus vadovauti mokyklai, darbo sąlygos nebuvo geros. Mokykla buvo išmėtyta keturiose vietose, mokytojai ir mokiniai vaikščiojo nuo vieno prie kito. Jauna energinga direktorė tvirtai nutarė: reikia naujos mokyklos. Ji nuvyko į Švietimo ministeriją. Tuometinis ministras Gedvilas pats atvažiavo pasižiūrėti padėties ir pažadėjo: „Po dvejų metų turėsite naują mokyklą.“ Žinia džiugi, bet direktorei statybų laikotarpis nebuvo lengvas. Gerai, kad darbams vadovavo buvęs mokyklos auklėtinis, o ir tarp eilinių statybininkų buvo ne vienas buvęs mokinys. Lengviau buvo pareikalauti kokybiškesnio darbo, priversti taisyti broką. „Per statybų metus teko ir man išmokti skaityti brėžinius, pagal juos stebėti statybos darbus. Būčiau galėjusi pati statyboms vadovauti, – šmaikštauja mokytoja Vlada. – 1976 metų rugsėjo 1-oji buvo ypatinga: mokslo metai prasidėjo naujoje mokykloje. Pastangos pasiteisino su kaupu, darbo sąlygos ir mokymosi kokybė žymiai pagerėjo.“

Vladislava Dalinkevičienė sėkmingai vadovavo mokyklai 23 metus, iki pat išėjimo į pensiją. Perdavusi vadovavimą naujam direktoriui, mokyklos nepaliko, dar 13 m. mokytojavo, išleido į gyvenimą keletą auklėtinių laidų.

Ponia Vladislava su vyru Vytautu, taip pat mokytoju, užaugino dvi dukras. Ji džiaugiasi ir didžiuojasi, kad jos irgi pasirinko mokytojų kelią. Vytautė Dalinkevičiūtė-Kvainickienė mokytojauja Zibaluose, yra gerai žinoma skautų būrelio vadovė. Giedrė Dalinkevičiūtė-Kmitienė daug metų dirbo Vilniaus pedagoginio universiteto botanikos katedroje. Mokytojavo ir Giedrės vyras Marijonas, vėliau pasukęs į verslą. Vienintelė anūkė Inga irgi pasirinko pedagogės kelią. Gal tradiciją pratęs ir mažieji proanūkiai? Beje, mokytoja buvo velionio vyro sesuo, taip pat ir jos dukra. Štai kokia pedagogų Dalinkevičių giminė gyvuoja mūsų krašte.

„Niekada nemokėjau gyventi ramiai, neturėti veiklos, – kalba ponia Vlada. – Kai atvykau į Čiobiškį, čia buvo tikra „Sachara“ – smėlyje net kojos klimpo, medžių, žalumos nebuvo, vėjas smėlį pustė. Kai kolūkiui pradėjo vadovauti Romas Kvietkauskas, beje, buvęs mokytojas, jis ėmėsi asfaltavimo darbų. Didžiausią smėlio dykynę privežęs žemių, užsėjo žole ir pavertė gražia pieva, ji ir šiandien traukia akį. O mano rūpesčiu miestelis buvo apsodintas medžiais. Tuometis girininkas Vytautas Večerinskas parūpino sodinukų, organizavome talkas ir sodinome. Šiandien atsiranda ir nepatenkintų, nusibosta krentančius lapus grėbstyti, bet žaluma Čiobiškį tik puošia.“

Gamtos mokslų mokytoja Vladislava mėgo būti gamtoje, jai patiko grybauti ir žvejoti. Galutinai atsisveikinusi su mokykla, ponia Vlada namuose atidarė parduotuvėlę. Gal ketvertą metų prekiavo, bet džiaugsmo tai neteikė. „Ne mano tai sritis, – pasakoja, – nesu prekybininkė.“ „Kromelį“ teko uždaryti. Kol sveikata leido, moteris dalyvavo Čiobiškio bendruomenės veikloje, organizavo ne vieną renginį. „Organizuoti man patinka, popierizmo nemėgstu, – sako. – Džiaugiuosi, kad bendruomenė labai aktyvi, veikli ir energinga jos pirmininkė Vita Tamoševičiūtė.“

Šiandien aktyviau dalyvauti bendruomenės veikloje nebeleidžia sveikata. Ponia Vladislava džiaugiasi, kad čiobiškiečiai jos neužmiršta, pakviečia į šventes, pasveikina įvairiomis progomis. Džiugina buvusių mokinių dėmesys. O per mokytojų dieną V. Dalinkevičienės namuose tradiciškai renkasi mokytojų – veteranų kompanija. Ateina apie dešimt žmonių, dalijasi prisiminimais, džiaugsmais ir rūpesčiais. Sako, kitos susitikimų vietos nė neįsivaizduojantys, tik pas „mūsų direktorę“.

Su ponia Vladislava Dalinkevičiene kalbėjomės ir apie Čiobiškį, ir apie mokyklą, ir apie jos gimtąjį kaimą. Bet apie tai kitą kartą.

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų gruodžio  7 d. laikraščio „Širvis“ 47-ame numeryje. Kai Čiobiškio seniūnijos seniūno Virginijaus Niekio paklausiau, ar galima būtų pasikalbėti su čiobiškiete Vladislava Dalinkevičiene. Jis atsakė: „Tiesiog būtina.“...