Pasidalink per Facebook!

Anądien susiginčijau su savo pačia. Ir būta dėl ko, kai pagalvoji. Mėnulis tikriausiai kaltas. Žiūri jinai neatsitraukdama kažkokią muilo operą ir taip diena iš dienos, tarsi namuose nebūtų daugiau kas veikti. Ašai jajai sakau, kad kopūstai darže vysta, kad patvoriai žolėmis apėjo, o jinai atrėžia, kad dabar tokie laikai, kad vyriškų ir moteriškų darbų nėra, kad ir ašai galiu tai padaryti. Neužtenka, kad žiūri ir mažai ką benuveikia, tai dar ir mane bando rikiuoti pagal tos muilo operos siužeto liniją: „Pažiūrėk, kokie vyrai, pasitempę, pasipuošę, ne taip kaip tu – apskuręs.“ O ponios prie tokių vyrų kokios dailios, o jau drabužiai, kostiumėliai, viskas dera, visi laimingi, nes moterys ten tvarkosi puikiai, o jau jei kuris nedorėlis ir prasprūsta, tai, žiūrėk, jį ištinka kokia negera lemtis. Žodžiu tikras ponių rojus, o kad dar nebūtų per maža, tas filmas taip ir vadinasi – „Ponių rojus“. Nei bėgti, nei rėkti. Sakiau, reikia kokią anteną pasukti, kad maniškė nebematytų to filmo, nes gyventi darosi nebemiela.

O tas mėnulis tikriausiai ne vien maniškiai smegenis užkaitino. Mano Pranutė, seniai bematyta, irgi apie ponias ėmė porinti ir ne bet kokias. Pasirodo, kaip man nupasakojo didžioji gandų gaudytoja ir skleidėja Pranciška, Širvintose lankėsi kandidato į prezidentus žmonelė, o kad jai būtų drąsiau ir solidžiau atrodytų bei nesusipratusius širvintiškius į vietą sustatytų, jąją lydėjo mūsų skaidriausioji valdovė. Į susitikimą sugužėjo būrys pensininkų, oi tikriausiai reiktų pagal dabartinę madą sakyti, senjorų, na, tikriausiai juos buvo lengviausia sugaudyti ir surikiuoti. Būčiau ir ašai nupėdinęs, bet tiems senjorams dar nepriklausau, o gal ir dėl kitų priežasčių, nežinojau, kad vyks toks susitikimas. Taigi Pranutė svaigo išgirdusi viešnios prisipažinimą mylint tokius žmones, suprask senjorus. Jai labai patinka tokie susitikimai, jinai jau pusę Lietuvos apvažiavusi ir susitikusi su šimtais žmonių. Juk jinai kažkokių tarptautinių santykių, protokolo dėstytoja, pati Pranutė nelabai suprato. Bet vat apie madą moteriškė nutuokia, nes kostiumėlis firminis, bateliai derantys. Be viso šito, mūsų valdovė pareiškė, kad jinai žmogus, kad jinai tikrai balsuos, kad visi, kuriems rūpi socialiniai ar kiti reikalai, gali atvažiuoti, visi bus priimti, durų ji niekam neuždarys. Na tokios savotiškos atvirų durų dienos, rusiškai kažkaip kitaip vadindavosi, pereinamasis kiemas bus mūsų karalystė. Po bibliotekos dar abi ponios vyko į Savivaldybės senelių namus, kur viešnia, lydima mūsų valdovės, rado laiko ir įsigilino į visų gyventojų problemas ir rūpesčius, o kad būtų didesnis siurprizas, gyventojui šioji viešnia pokalbio pabaigoje pasakydavo kas esanti.

Klausiau klausiau tos Pranutės ir man staiga taip aišku, taip šviesu galvoje pasidarė, kad net aš jai į žandą pakštelėjau. Taigi supraskite, mielieji mano, tasai kandidatas irgi vyras, kaip ir aš, jaučiu, kad žmonelė jojo nepėsčia, ne tik muilo operas žiūri apie ponių rojus, bet ir pati rojų žemėje bando sukurti. Tai jisai ir pasiuntė ją į pasaulį laimės ieškoti: ir jam ramu namuose ar susitikimuose su rinkėjais, ir jai gerai, nes dėmesio daug gauna ir savo teorijas gali skleisti žmonėse, gėrį auginti, protokolą taikyti. Juk jokios atsakomybės tai gerajai viešniai – susitikimo su senjorais, maloniai pasikalbėjo, save parodė, kitus apžiūrėjo, su valdove mūsų skaidriausiąja kavutės išgėrė, senelių rūpesčius išklausė ir viskas. Darbas padarytas, galima kitur važiuoti ir ponišką rojų žemėje kultivuoti.

Reiks ir man savąją rožę į pasaulį paleisti, pirmiausia, žinoma, pas valdovę savo paleisiu. Durys atviros sakėsi, priimti žadėjo, tai ir paleisiu, tegu irgi kokį susitikimą suorganizuoja, tik jau ne su kokiais senjorais, o rimčiau, sakykim, su kokiais seniūnais, seniūnaičiais, kad maniškė galėtų papostringauti, apie gyvenimą papasakoti, į vietas sustatyti tuos valdininkus. Tada grįžusi namuose bus rami, šilkinė, o ir darbai gal bus padaryti kitų rankomis, juk jei maniškė paprašys valdovės pagalbos, bus negražu jai atsakyti, kaip ne kaip viešnia, atvyko į susitikimą. Puiku, kad kandidato žmonelė tokią mintį auksinę man pametėjo. Ašai tik svarstau, kad kažkaip labai jau greitai mūsų valdovė savo lyderius keičia: čia dievagojosi premjerui, kuris be stiprių Širvintų Lietuvos nematė, o čia jau kitam kandidatui savo balsą ir ne tik savo, bet ir visos mūsų karalystės žmonių balsus atiduoti žada. Ar tik nebus taip, kad dviem ponams neišeis tarnauti: jei vienam nusilenksi, kitam užpakalį atsuksi (kad ir dailų, kad ir gražų, bet…).

Ponių rojaus dar nedirektorius, jūsų Varpininkas

Anądien susiginčijau su savo pačia. Ir būta dėl ko, kai pagalvoji. Mėnulis tikriausiai kaltas. Žiūri jinai neatsitraukdama kažkokią muilo operą ir taip diena iš dienos, tarsi namuose nebūtų daugiau kas...