Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  vasario 15 d. laikraščio „Širvis“ 7-ame šių metų numeryje.

Į Glitiškes, esančias kaimyniniame Vilniaus rajone, mus atvedė visai ne spaudos reikalai. Bet kai ten gyvenanti tautodailininkė Margarita Čekolis prasitarė, kad Glitiškės įsikūrusios prie Širvio ežero, užvaldė smalsumas: kaipgi nepasidomėsi savo bendravardžiu?

Šmaikščioji ponia Margarita vaizdžiai pasakoja, kad Širvio ežeras yra tarsi Bermudų trikampis: šiame krante Vilniaus rajonas, kitapus ežero – jau Širvintų, o šone – Molėtų. Ežero ilgis apie penkis kilometrus. Pasakojama, kad ant Širvio kranto kažkada buvo pagonių šventovė, vaidilutės čia saugojo šventąją ugnį. Šventovė buvo išniekinta ir sugriauta, nuo to laiko ežeras, pasak legendos, pyksta ir reikalauja aukų, nemažai žmonių čia yra nuskendę. Anot kitos legendos, paežerėje galima išvysti vaiduoklį – mylimojo paliktą merginą, jojančią ant balto žirgo. O pakrante besidriekiančioje Gėlos pievoje kažkas ir ateivių pėdsakų buvo matęs.

Margarita Čekolis tikras žinių lobynas. Ji sakosi vis nerandanti laiko tiems pasakojimams užrašyti, gal ir kokią knygelę sudaryti. Labai nesinori, kad gražūs padavimai ir legendos, perpasakojamos iš kartos į kartą, išnyktų. Ji daug gali papasakoti ir apie pačias Glitiškes. Gyvenvietė minima jau nuo XV amžiaus. Seniau ji buvo vadinama Glintiškėmis – nuo lenkiško žodžio „glina“, kuris reiškia molį. Daug metų šis kraštas priklausė Lenkijai.

Daug įdomaus ponia Margarita gali papasakoti ir apie savo kilmę. Jos mama kilusi iš turtingos pirklių šeimos, gyvenusios Rusijos mieste Penzoje. Močiutė, mamos mama – ukrainietė. Kai atėję į valdžią sovietai ėmėsi kurti kolūkius, senelis buvo priverstas atiduoti turėtą žemę, dėl to nebuvo išvežtas į Sibirą, bet palikti gimtinę vis tiek teko. Likimo keliai jį atvedė į Lietuvą, kurį laiką gyveno Kėdainiuose, dirbo statybose. Likęs našliu, su dukra, Margaritos mama, atvažiavo į Nemenčinę. Jauna mergina čia ištekėjo už, kaip sako pati Margarita, „grynakraujo“ lenko, gimė dukra. Deja, šeimos laimė ilgai netruko, tėtis mirė, kai Margaritai buvo vos metukai. Mama ištekėjo antrą kartą ir 1967 m. šeima atsikraustė į Glitiškes. Gyvenimas, kaip ir daugeliui, nebuvo lengvas, bet Margaritos mama, kai tik turėdavo atliekamą pinigą, pirkdavo bilietus į teatrą. Ypač mėgo baletą, tad Operos ir baleto teatre šeima lankydavosi dažniausiai.

Margarita pasakoja nuo mažens buvusi smalsi ir aktyvi. Baigusi mokyklą norėjo vykti Rusijon studijuoti biologijos, bet taip toli nuo namų neišleido mama. Baigė medicinos mokyklą, sėkmingai dirbo. Vėliau gyvenimas privertė ieškotis kito darbo, kad galėtų slaugyti neįgalų sūnų. Taip 1996 m. ji tapo kultūros darbuotoja, įsidarbino vietos kultūros namuose meno vadove. „Nieko nemoku daryti bet kaip, – sako moteris. – Jei organizuoju šventę, tai noriu, kad ji būtų prasminga.“ Dirbant Margaritai Glitiškės garsėjo Joninių šventėmis. „Išklausinėjau senų žmonių, kaip anksčiau būdavo švenčiamos Joninės ir pagal tai kūriau scenarijus, – pasakoja ji. – Mūsų šventė vykdavo pagal slaviškus papročius, bet jie nedaug skiriasi nuo lietuviškų. Merginos šokdavo apie laužą, saugodavo ugnį. Pasisiuvom drabužius iš gryno lino, pagal senovinius pavyzdžius. Žinoma, ėjome paparčio žiedo ieškoti ir vainikėlius Širvyje plukdydavome. Gražios šventės būdavo, daug žmonių prisirinkdavo. Švenčiamos Joninės ir dabar, bet vis labiau įsigalėja šašlykų ir alaus kultas, mažiau dėmesio skiriama papročių išsaugojimui,“ – atsidūsta pašnekovė.

Margarita Čekolis nenoriai prisimena, kad dėl įvairių užkulisinių intrigų buvo perkelta dirbti į Paberžės kultūros namus. Po keleto „tremties“ metų grįžo į Glitiškes ir nuo 2007 m. dirba Nemenčinės daugiafunkcio kultūros centro Glitiškių filiale keramikos studijos vadove. Tiek pats filialas, tiek studija įsikūrę Glitiškių dvare ant Širvio kranto. Dvaro išorė įspūdinga, bet vidus prašosi patvarkymo. Pavaikščiojome po studijos patalpas, pasigrožėjome keramikos darbais. Ponia Margarita pasakoja apie keramikos terapiją, kuri ypač rekomenduojama žmonėms, patyrusiems insultą. Bet ir sveikam žmogui šis užsiėmimas ramina nervus, gerina savijautą. Trečiojo amžiaus universiteto klausytojų grupė iš Ostrudos miesto Lenkijoje kasmet atvažiuoja į keramikos terapijos seansus. Studijos vadovė mielai priima tiek vaikučių, tiek suaugusiųjų grupes, tereikia susitarti iš anksto. Pageidaujantiems darbai yra išdeginami, galima parsivežti savąjį autorinį darbą prisiminimui.

Smalsaujam, kaipgi ponia Margarita tapo keramike? „Ne veltui gyvenu vietovėje, kurios vardas kilęs nuo žodžio molis, – juokiasi ji. – Domėjausi tuo seniai, dabar vis nuvažiuoju į Lenkiją, ten pasimokau kursuose, seminaruose. Rimtesnių keramikos mokslų nesu baigusi.“

Keletą metų M. Čekolis garsėja kaip šeimos židinių, dovanojamų per vestuves, gaminimo meistrė, užsakovai iš įvairių kraštų traukia. „Ne tiek jau daug esu jų pagaminusi, gal kokių penkiolika iš viso, – kuklinasi keramikė. – Esu reikli, bet kokio kičo gaminti nenoriu. Nors užsakovas visada teisus, bet, kai darbas dūšiai nemielas, tai ir imtis jo nesinori. Užtenka darbų ir be to.“

Kurgi neužteks. Ponia Margarita ne tik molio dirbiniais garsėja. Ji pina sodus, taip pat šiaudines skrybėles saviveiklininkams. Ir kaukes įvairioms šventėms ji gamina, ir verbas gali surišti. Beje, ji sakė, kad, jei atsiranda norinčių, tai ir pamoko margučius dažyti, su vaikučiais atvirukų gamyba užsiima. Kai mes atvykome, radome ją gaminančią vainikus merginų ansambliui iš Nemenčinės – tokius vainikus nešiojo lenkų ir ukrainiečių merginos.

Margarita sakosi pykstanti, kai aplinkiniai pradeda žavėtis ir girti jos gabumus. „Visi tą gali, tereikia tik noro, – sako moteris. – Negaliu niekam atsakyti, todėl ir laiko vis trūksta, para per mažai valandų turi. Teko dalyvauti respublikinėje tautodailės parodoje „Aukso vainikas“, kvietė stoti į tautodailininkų sąjungą. Užpildžiau dokumentus, bet nėra kada jų nuvežti, galutinai susitvarkyti formalumus. Darbas darbą veja.“

Kol svečiavomės keramikos studijoje, vis skambėjo telefonas, dėl pamokėlių tarėsi kelios moksleivių grupės. Pasitarti, pasiklausti ėjo keli asmenys. Pasirodo, tai Darbo biržos siųsti žmonės, padedantys tvarkytis studijoje. „Valdžia net pyksta, kad aš vis prašau pagalbos, – sako keramikė. – Bet, kai yra galimybės, tai reikia jomis ir naudotis, viena jau nebespėju suktis.“

Atsisveikiname su energingąja ponia Margarita Čekolis. Tikimės, neilgam. Vasarą būtinai norėsis vėl aplankyti Širvio ežerą – bendravardžio pamiršti negalima. Užsuksime ir į keramikos studiją, pasivaikščiosime po dvaro apylinkes, gal ir legendų naujų išgirsime. Ak, greičiau tos vasaros sulaukus…

Straipsnis buvo išspausdintas  vasario 15 d. laikraščio „Širvis“ 7-ame šių metų numeryje. Į Glitiškes, esančias kaimyniniame Vilniaus rajone, mus atvedė visai ne spaudos reikalai. Bet kai ten gyvenanti tautodailininkė Margarita Čekolis...