Pasidalink per Facebook!

Taip esti gyvenime: gimei ,augai, mokeisi mielame širdžiai kampelyje, suaugai, tapai savarankišku, o gyvenimas parinko darbą toliau nuo tėviškės ir naujoje vietovėje per ilgą laiką tapai savu, vietiniu. Taip atsitiko Vincui Narušiui. Tikrai visiems seniesiems Širvintų miesto gyventojams gerai pažįstamas, o kalbant su veterinarijos gydytojais, nesvarbu, kur jie gyvena, nebuvo nė vieno, kuris nepaminėtų veterinarijos gydytojo,kuris jiems, naujai paskirtiems į mūsų rajoną, pagelbėjo. Tais laikais buvo du visų mylimi ir minimi mohikanai veterinarai: Skolastika Jasiukevičienė ir Vincas Narušis.

Vincas Narušis aktyvus keliautojas, saviveiklininkas. Lūpine armonikėle linksminęs žiūrovus ir klausytojus Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Čekijoje ir kitose šalyse. Nuo mokyklinių laikų dainininkas. Dar ir šiandien etnografinis ansamblis „Gojus“ dainuoja V. Narušio perduotą studijavimo metu dainuotą dainą „Tėvynė“. O kiek kartų būta piršliu, kiek kartų tas piršlys buvo „kartas“, laimei, jaunosios, dėkingos Vincui už gautus vyrus, išgelbėdavo – daugkartinis piršlys nė nesuskaičiuoja.

Dabar ramiai kalbamės su veterinarijos veteranu jo namuose. Šilta, švaru, tvarkinga, tik liūdnoka – nėra orios, mielos, itin mėgstančios gėles ir tvarką Aldonos Narušienės.Tačiau Vincas retai būna vienas namuose. Dažnai lanko duktė Eglutė, o ir dukters Rūtos, gyvenančios Vilniuje, šeimos nariai dažni svečiai Širvintose. Štai vaikaitis Simas yra sukūręs tris filmus, baigiamas montuoti ketvirtas. Į šį skaičių neįskaičiuotas filmas apie senelį Vincą. O jame yra daug įdomių faktų apie Narušių giminę, apie senelio darbus ir jo draugus.

Studijos, meilė ir patriotiniai sprendimai

Gimė Vincas netoli nuo Širvintų – Žemaitkiemyje. Čia pradėjo krimsti mokslus kaimo mokykloje, vėliau lankė Lyduokių progimnaziją, baigė Ukmergės gimnaziją. Dar besimokydamas nusižiūrėjo gražiausią mokyklos mergaitę Aldutę. Jau atlikdamas gamybinę praktiką Molėtų rajone, dviračiu minti ilgą kelią iki gimtojo kaimo nebuvo toli, nes čia buvo sutartas pasimatymas.

Sunkią dalią vaikystėje Aldonai lėmė likimas. Jos tėvų namas stovėjo prie upelio kranto, o kaip tik čia susirėmė vokiečiai su rusais. Per apšaudymus Aldonos gimtieji namai sudegė, tėvai su penkiomis dukromis ir dvimečiu sūnumi liko kaip stovi. Rusai dar ir gerą arklį atėmė, vietoj jo atidavę visai nuvarytą kuiną, teko papjauti nuo skeveldrų sužalotą vienintelę maitintoją karvutę. Pas gerus žmones glaudėsi daugiavaikė šeima, padėjo giminės. Aldutę į Kauną pasiėmė teta.

Nuo vaikystės mėgęs dainuoti, Vincas su keliais draugais taip garsiai traukė partizanų dainas, kad jas užgirdo KGB. Ištikimi ir pareigingi „brangios tėvynės“ gynėjai surinko paauglius dainininkus į tardymo kabinetus, tardė, klausinėjo, namuose darė kratą. Nieko pas tuos „špūrus“ nerado. Atsižvelgę į tai, kad beveik visi buvo mažažemių vaikai, kaip jie juos vadino – „Syny bedniakov“, pasikvietė tėvus, tėvams liepė gerai įkrėsti vaikams botagu ir paleido. Nežinia kodėl, bet kai Vincas, puikiai besimokydamas Veterinarijos akademiją baigė raudonu diplomu, medalio negavo. Gal dainavimas paauglystėje „padėjo“, o gal Ukmergės gimnazijoje bendraminčių grupelėje pokalbiai ir planai, ką daryti, kaip galima būtų gelbėti Lietuvą. Neaišku, kas buvo priežastimi, o medalio nedavė – tikriausiai atrodė nepatikimas.

Ir šiandien Vincas domisi mūsų šalies gyvenimu, seka naujienas, apsvarsto Seimo sprendimus. Neabejingas ir mūsų rajono pokyčiams, dalyvauja rengiamuose susitikimuose, minėjimuose.

Paskyrimas į Širvintas 

Aktyvus , pareigingas jaunas specialistas iš Kauno su jauna žmona gavo paskyrimą į Širvintas. Darbas visur vienodas, tačiau Širvintose dar ir butas buvo skirtas. Juokinga dabar klausyti, kad butu buvo laikomas vienas kambarėlis su bendra virtuve. O tuomet tai buvo didelis dalykas. Štai naujasis specialistas tapo tuometiniame MTS (mašinų, traktorių stoties) vyr. gydytoju. Darbo reikalais tekdavo lankytis didelėje rajono dalyje, rudenį, pavasarį keliai pažliugę, vežimu nepravažiuosi, tik raitas. Kartą rajono partijos pirmasis sekretorius A. Davidonis pamatęs, jog veterinarijos gydytojas per balas vedasi arkliuką, pasidomėjo kodėl. Neužmiršo sekretorius gydytojo paaiškinimų, ir, progai pasitaikius, skyrė jam paskyrą automobiliui „Volga“ įsigyti. O toji kainavo nemažą sumą. Reikėjo ir karvę parduoti, ir dar nemažai pasiskolinti, tačiau mašina atriedėjo į Narušių garažą.

Svetimas kraštas tapo savu

Kabaldos kaime Narušiai pirmieji įsigijo televizorių. Į tą „stebuklą“ pažiūrėti ateidavo ne tik kaimynai, bet ir žinomi rajono vadovai. Gyvenimas po truputį gerėjo. Šeima pasistatė ir persikėlė į naujus erdvius namus. Naujuose namuose krykštavo dvi dukrytės Rūta ir Eglutė. „Kaip seniai tai buvo, – atsidūsta Vincas. – Jau anūkai seniai nebekrykštauja, suaugę vyrai: Simas, Ugnius, Juras, Linas. Vieną anūkę teturiu ir toji, baigusi mokslus, dabar Australijoje. Vis laukiu sugrįžtančios, kai bendrauju internetu vis kalbinu grįžti, manau, pavyks,“ – tikisi Vincas. Tai tik tos vienintlės anūkėlės Liepos ir trūksta seneliui, nes dukros su vyrais ir suaugusiais vaikais gyvena netoli gimtųjų Širvintų, kurios tapo savomis žemaitkiemiškiui Vincui, o jis tapo savu širvintiškiams.

Taip esti gyvenime: gimei ,augai, mokeisi mielame širdžiai kampelyje, suaugai, tapai savarankišku, o gyvenimas parinko darbą toliau nuo tėviškės ir naujoje vietovėje per ilgą laiką tapai savu, vietiniu. Taip atsitiko...