Pasidalink per Facebook!

Lapkričio 12 d. į amžinybę iškeliavo „Širvio“ komandos narė, tikybos mokytoja, bažnyčios ir choro „Dermė“ aktyvi narė Nomeda Drazdienė. 

Nomedos šviesiam atminimui dalinamės jos mintimis ir kūryba:

Gavėnios apmąstymas

Liūdna našlaičio istorija

LRT „Šventadienio mintys“ (žiūrėti nuo 7 min. 15 s)

Kūryba

Vasaros sapnas

Prisėdu  ant antkapio. Šilta mano nugara priglunda prie tvirto tujos kamieno, o rankos, mano pavargusios rankos, nukrito ant kelių.

Krūtine geriu svaiginančią kapų tylą. Danguje jau mirga žvaigždės. Tyliai ir švelniai lyg auksinis kamuolys per tamsėjančią dangaus pievą ritasi mėnuo. Blankūs dienos atspindžiai krinta ant nuo dienos kaitros išvargusių kryžių ir paminklų, žaidžia medžių lapuose.

Švelniai, švelniai svaiginančią ramybę sudrumsčia žiogai. Iš pradžių nedrąsiai, vėliau vis daugiau ir daugiau įsismagindami jie groja savo sonatą.

Sėdžiu ant grubaus, šalto granito, o siela lyg pakyla ir atsiskiria nuo menko, pavargusio kūno.

Tada išvystu Jį. Nedrąsiai Jis eina pro pravirus vartus. Iš pradžių blankus Jo šešėlis palaipsniui didėja. Pavargę žingsniai dungsi į žemę, nuvargusios, žaizdotos rankos spaudžia gėlę. Pro medžius prasiiręs spindulys apšviečia Jo kruvinus smilkinius.

Tyliai artėja Jis. Lygiai taip, kaip artėja šmėklos, kaip į širdį atslenka jausmai. Nejučia akys užsimerkia ir visa savo esybe pajuntu galingą ramybės kvėptelėjimą. Kaip gera!.. Rodos, taip sėdėtum visą amžinybę.

Ramybė tyliai nusileidžia į mano širdį. Atsimerkiu. Šešėlis tolsta. Ant kelių išvystu gėlės žiedą, tą patį žiedą, kurį nešė Jo išvargusios rankos. Begalinę stiprybę pajuntu savyje. Akyse praskaidrėja. Pasaulis lyg kaip buvęs, o apšviestas nauja šviesa.

Dėkingai spindi žvaigždės. Ramiai žvelgia mėnuo. Svaiginamai liejasi žiogų sonata. Tyliai krenta šviesos atspindžiai ant tvirtų kryžių.

 

Prisiminimai

Tu sugrįžai, kai jau sugrįžti neturėjai,

 prisiminei, kai buvo per vėlu.

Tu apsireiškei kaip gėlėtas vėjas

ir vėl už posmų išnykai švelnių.

Tai tu buvai, ar buvo tik miražas,

 sužibęs ir išnykęs akyse?

O gal vaiduoklis, praeities dalelė,

 kuri užmigo albume?

Kas tu bebūtum, angelas ar demonas prisiminimų,

Ramybės uoste man dabar ramu,

Tik dialogai glosto man krutinę,

 draugystę seną atgaivint smagu.

Langas

Sustirusia ranka braukiu per aprasojusį stiklą. Jis smulkiai nusėtas vandens lašiukų, iš kurių susidariusi visuma neleidžia aiškiai regėti, plačiu erelio žvilgsniu žvelgti į tolį. Spalvos, formos, vaizdai, – viskas susilieja į vientisą, neaiškią masę. Viskas paskęsta tuose vandens karoliukuose.

Aprasojęs langas, o aš stoviu ir ranka braukiu po stiklą. Ne. Ne sau valau langą….. Gal pro jį žvelgs kiti….

 

 Viena

Pasilieku viena su plakimu širdies,

Su ramiąja palaima, su vėju.

Pasilieku viena su dvelkimu nakties,

Pirmąja žvaigžde suspindėjus.

Pasilieku viena su lietaus verpalais,

Su palaima gamtos stebuklinga.

Pasilieku viena, tik su paukščių balsais,

Su ramybe…. ir nieko nestinga.

Ruduo

O vėjau, ko triukšmauji už langų?

Palietęs medį gležną ko siūbuoji?

Kamienas liaunas varva nuo sakų,

Pageltę lapai nuskrenda į tolį….

Ir aš kaip medis, tavo gniaužiama,

Šaknis gilyn įleidusi vaitoju.

Sruvena šaknimis mana malda,

Gyvybę savąją išsaugot noriu.

O vėjau, rudenį tu man pagauk.

Aš jį pabarti smarkiai, smarkiai noriu.

Kam baigėsi gyvybė, žaluma?

Ko paukščiai išskrenda į melsvą tolį?

Gėlėtas vėjas

 Gėlėtas vėjas, tegu daug primins tau….

Prisiminimai te svajonę aus.

Teneš tolyn jausmingais labirintais,

Gyvenimą praskaidrins, monotoniją nuplaus.

Gėlėtas vėjas sušiurens plaukuose,

Ir vėl spalvotas sapnas pasibaigs.

Tiltais širdy neramiojoj,

Tas pats gėlėtas vėjas viltį skleis.

 Pedagogikos grimasos

Melas, baimė, neužtikrintumas,

Nieko tikro, pataikavimas, tuštybė, garbėtroška,

Kvailystės šokis, kurį šoka suaugusieji.

Išsilavinę žmonės užsiima beprasmiais niekalais.

Jauni žmonės protingesni,

Jie stebi, šaržuoja, žiūri, tyrinėja.

Jie kantriai moko tuos, kurie turėtų mokyti juos.

Todėl gana drebėti dėl kąsnio duonos.

Ne mokytojų nuopelnas dėl to, ką jauni žmonės daro.

Pasigailėkit jaunimo, netraumuokit.

Reikia keistis,  išlaisvėti,

nes tik laisva asmenybė ateičiai kelią nuties.

   Jaunystė

 Jaunystė šypsos šviečia,

Ji kaip ryškus miražas.

Lengvai sparnais mojuoja,

Lengvai likimas veža.

Ir šypsosi jai žmonės,

Nėr pykčio ir pavydo.

Vilioja platūs toliai,

Erdvė ir laikas lydi.

 Paukštė

Norėčiau aš žuvėdra tapt,

Virš jūrų, marių pasklandyti.

Teritas bangos Nemune,

Te šiaurūs vėjai pučia.

Lengvai sklendžiu, o žemė  mūs žemai,

Liūliuoja mirga vis spalvų daugybe,

Krūtine gaivų  orą aš geriu

Sparnų mojavimu išeinančius palydžiu.

Audra pakyla , man sunku

Prieš vėją skristi plunksnos šiaušias…

Sukandusi dantis vis tiek pirmyn judu,

O žmonės šaukia,– Skrenda laimės paukštė….

Nelaimės pranašai.

Nesklandykit juodi paukščiai, liaukitės karksėję…

Aš nenoriu, nors ir laukiu, aš pašauksiu vėją….

Skriskite būriais į tolį, ten, kur gūdžios girios.

Ten, kur stovi tiktai tvoros ir griuvėsiai styro.

Mano metai, mano viltys, viskas susipynė.

Juodi paukščiai, jus užjauskit… Liaukitės kankinę….

Laukiu

Pūsti vėjas sidabrinis niekad nepaliauja.

Liejasi daina krūtinėj, skamba labai graudžiai.

Tik apkaltint visi nori, niekam neįtinku.

Stoviu aš viena ir laukiu žemės šeimininkų.

Esmė

Nusileidžia nebūtis.

Viskas slenka, dunksi. Gal tai plaka širdis?

Muzika…. keista visatos muzika…..

Gaudimas…. kurtinantis gaudimas….

Triukšmas….. krečiantis sielą triukšmas…..

Sudėtingas judėjimas

Sukimasis… amžinas sukimasis.

Judėjimas… nesibaigiantis judėjimas.

Augimas… pastovus augimas.

Viskas grįžta į žemę, į juodą, grubią plutą, kurioje glūdi esmė.

Įspūdis

Bangos… Švelnus raibuliavimas nuramina, paguodžia, atgaivina.

Mėnuo… Šalta, šviesi šviesa nutvieskia lygų, blizgantį paviršių.

Laivas… Jis pamažėl iriasi į priekį ir girdisi tik tylus teliuškavimas.

Žmonės… Jie sugulę mėgaujasi žvaigždėta dangaus didybe, neišsenkančiais  Dievo stebuklais.

Jėzus… Jis eina per bangas, aukštai iškėlęs savo galvą. Lengvas vėjas kedena Jo plaukus. Mokiniams atrodo, kad prie jų artinasi vėlė.

„Nebijokite…“

Šį šviesų vakarą nieko jums neatsitiks… Kristus sugrįžo pas jus…

Aukštyn

Man nereikia sumaišties, triukšmo, šurmulio, ūžimo.

Man reikia tik vilties ir kantraus, tylaus augimo.

Man nereikia sopulių, kur į širdį įsibrauna,

Man nereik gilių žaizdų, per kurias kantrybė senka.

Duokit man ramybę tik… saulės spindulį ir vėją,

Ramų kampą prie klevų, kur pavėsy pasėdėjus,

Giesmę švelniąją girdžiu, lyg sparnai balti išauga…

Ir… skrendu, skrendu, skrendu.., tik aukštyn, į šviesią saulę….

Mamos malda

Tyla. Aplink gražu, ramu ir tyra.

Prieš šventąjį paveikslą tu klupi,

O žodžiai ir ašaros tau byra

Aukščiausiam žodį tu tari.

Prašai užtarti medį, gėlę, žolę.

Prašai tu mums paguodos meilės ir tiesos.

Prašai ramybės, kasdieninės duonos.

Prašai pagalbos mums savoj maldoj.

Tyra tavo širdis mums meile plaka.

Net savoj maldoj tu būni su mumis.

Užtarti mus, savus vaikus, prašai Aukščiausią

Ir net savoj maldoj save tu pamiršti.

Mama, ačiū tau už viską už švelnias, geras rankas.

Už tyrumą ir už džiaugsmą, meilę ir karštas maldas.

Motinai

Te skamba motinai giesmė.

Te aidi virš žalių laukų.

Tegu gaivi, tyra versmė

Čiurlena, kad tave myliu.

Pavasaris gojus žaliai nudažo,

Širdį gaivina vėjas laukų.

Jame girdžiu aš tavo juoką mama,

Jaučiu švelnumą rankų tavų.

Menu kadais Mariją man parodei,

Jai meilę   uždegei manoj širdy.

Ir lygi šiol su meile vis kartoju,

Sveika Marija, – motina meili.

Dvi motinos mane dabar globoja,

Dėkoju joms abiem aš maldoje.

Te laimins Dievas jūsų jautrias širdis,

Tegu apglėbs malone nuostabia.

Muzika

Klausykit, kaip skamba vargonai.

Gaudimas visaton pakyla.

Giesmė, lyg upelis vingiuoja,

Čiurlena ir bėga į tylą.

Klausyk, visata atsiliepia,

Žvaigždė danguje tau sušvinta.

Galybė, jėga ir didybė

Visas kerteles pripildo.

Girdi, tavo sąžinė kalba?

Siela tavy atsigauna.

Iš vargšo, bejėgiško kūno

Ji skverbias ir kyla į saulę.

Klausykit, kaip skamba vargonai.

Darnoje ir dermėj atsigaukit.

Išgėrę šių sąskambių  taurę

Dvasios pokylį pajauskit.

Prieš lietų

 Vėl plaukia niūrūs debesys padange,

Vėl išsigandę nardo paukščiai danguje,

Artyn audra šliaužia, žmonės išsigandę,

Jau saulės šviesą debesys uždengs.

Keistai pakvimpa tąsyk žemė.

Lyg nerimas prabyla per medžius…

Nurimsta taip keistai,… lyg šypsos baimė.

Tvanku, lyg baigias tyras oras, gal jo nebebus?

Visur aplink svaiginantis laukimas,

Net kvapas grumsto darosi svaigus.

Sudrebina dangų žaibai, apkurtina griaustiniai…

Ir nukrenta gaivinantis lietus….

Praeitis

Šaukia mane balsai.

Tylus, bet stiprus traukimas

Ragina grįžti mane

Ten, kur lingavo girios.

Ten ąžuolų giraitės.

Ten aukurai kūrenas.

Ten gieda mergaitės.

Sėdi senelis senas.

Linksta galiūnų galvos.

Daužos rūstus perkūnas.

Karo liepsnų pašvaistės

Degins pušų karūnas.

Pilį regiu galingą.

Asla akmenim nuklota.

Vaikšto čia vaidilutė

Dievams rūstiems paaukota.

Šypsos tyra mergaitė.

Šypsnis į sielą skverbias.

Ji žus ne tik dėl tikėjimo,

Bet dėl žmonijos laimės.

Gvazdikas – išdavikas

 Tave aš mylėjau, bet visgi pykau.

Juk aš tau niekas tiek metų buvau.

Sielvartas spaudė žaliąsias akis.

Atrodė, kad dengia tamsa, neviltis.

Gvazdikas raudonas iš rankų tavų,

Liepsnote liepsnoja ir man neramu.

Žengiu per pasaulį. Dėkoju aš tau.

Šipulius meilės rankoj laikau.

 Pasimatymas ir tiek

Prisimenu, mane namo lydėjai,

Žiūrėjai taip svajingai į akis.

Prie kapinių tvoros ilgai stovėjom

Ir laukėm, ką žvaigždelė pasakys…

Prisimenu, šviesos mirguliavo,

Tvirtai glėby tada mane laikei.

Galva sukosi ir raibo akys,

Tu pasaką svajingą man sekei.

Prisimenu, atrodo tu mylėjai,…

Bet to pasakyt neišdrįsai.

Aš laukiau, bet tu dvejojai….

Gal todėl sakau aš tau , – SUDIE…

Išeik

Tamsa atskrido, gaivina vėsuma.

Prašau išeik, aš noriu būt viena.

Atleisk, aš klydau, klystam juk visi…

Supraski, meilės tau, nėra mano širdy.

Atleisk, skaudu man, tu išeiti privalai,

nes batais nešvariais į mano širdį atėjai…

Tik dulkės pasiliko, likau vėl apvilta .

Išeik, išeiki tykiai, aš liksiu su tamsa.

Kūdikis

Kūdikis, iš žemės… iš nakties… ir iš žarijų…

Užgimęs verkia, supas jo rauda.

Vilnija kelias, kietas… akmenuotas.

Slidus, bežadis, bet žavingas lyg daina.

Ir kūdikis. Švelnus mažytis lašas.

Lopšy siūbuoja, supas pamažu.

Užmiega žemė, lyg žvaigždė pilkoji,

Užmiega kūdikis ir darosi tylu.

Varpai

Skveruose, parkuose, tolimiausiose gatvėse slenka praeiviai.

Parkuose ir aikštėse, pro senus parko medžius, čiurlenančius Vilnelės vandenis, mašinų keliamą triukšmą, kojų bildėjimą, prasiskverbia varpo dūžiai., kurie kviečia augti, eiti ir nesustoti.

Tie dūžiai aidi visur.

Jie dunda tavyje, įsiskverbdami į kiekvieną ląstelę.

Monotonišku, bet skaidriu balsu dūžiai ragina tave.

Maldauju, paklusk jų šauksmui, pakelk galvą ir liudyk savuoju gyvenimu.

Akys

Akys, kas jose?

Liūdesys, o gal nusiminimas, kuris varva lietaus lašais, ant lygaus lango?

Gal jose užuojauta ir gailestingumas, toks su kuriuo saulė iš užšalusios žemės sava ranka ištraukia gležną žibutę?

Gal sielvartas, neviltis, dvejonės?

Gal nežinia, kurioje niekada nesi užtikrintas ką rasi, kas bus, ką atneš kita diena?

Gal šiose žiburiuose slypi pasitikėjimas, atsidavimas ir visiška ramybė, kuri ant žolynų spindi rasa?

Gal iš jų trykšta tyras džiaugsmas?

Gal jose glūdi aistra, o gal švelni meilės ugnis, kuri ištaurina, išgrynina ir padeda sutvirtėti?

Gal jose viskas kas atspindi sielą, kas parodo, kuo tavasis vidinis žmogus minta, kuo jis gyvena?

Jose visko tiek daug…

Bet… Ateina riba kai jos užgęsta, kai vokai užsimerkia ir viskas paskęsta tame, ko mes nepažįstame, bet į ką visada judame.

 Mano kelias

Siauras, ankštas, tamsus ir priplėkęs,

Ilgas, lyg pati visata.

Mano kelias – koridorius driekias,

Veda jis vis tolyn, trūksta oro jame.

Senos žvakės jau baigia užgęsti,

Nyksta žingsniai senam grindiny,

Ir kolonos ir arkos paskęsta toj tamsoj….

O gal ji tik many?….

Aš dustu, bet einu ilgesingai,

Nors sapnuoju laukus ir miškus,

Ir žinau, jei į šoną pasuksiu,

Tamsios sienos iš karto sugrius.

Bus erdvė, bus drugeliai spalvoti,

Ir gėles ten vėjelis bučiuos..

Ten lengvai aš galėsiu kvėpuoti,

Gera bus ir sapnai nekamuos.

Bet einu pasislėpus už mūro,

Šiuo keliu vis tolyn ir tolyn…

Ten gale, juk šviesa amžinumo…

Ten gale būsiu Jėzaus glėby.

Manoji pasaka

Manoji pasaka pro miglą prasiirus

Iš amžių glūdumos vėl prieš mane iškyla.

Matau aš vaidilutę aukurą kūrenant.

Regiu jos skaistų veidą ir troškimą gerą.

O dūmai laužo kyla, į dangų, į aukštybes,

Pro ąžuolų didybę  prasiskverbia, iškyla.

Ir plaukia aukos dūmai, dievams jau paaukota.

Žemei gausumo už auką Dievas duoda.

Imk, Dieve, kas geriausia, imki širdį mano….

Imk viską, tik maldauju, ramybę siųsk į žemę.

 

Adventas

Tyliai ir švelniai leidžiasi snaigės.

Medžiai vis stovi pliki ir žili.

Laukiam tavęs, o palaiminta švente,

Kristus juk gimė tavajam lopšy.

Gal tas gerumo angelas baltas

Primena šaltį ledinių širdžių.

Bet jį ištirpdžius palaima pabyra

Deimanto snaigėm ant mūsų galvų.

Kalėdos

 Prakartėlėje menkoj mūs karalius gimė.

Šviečia tik žvaigždė lankoj, skelbia svarbią žinią.

Štai prasiskiria dangus ir šviesa pasklinda.

Skamba „Glorija“, skambus žemės šeimininkui.

Tik Marija vis klupo galvą panarinus.

Vaisių savo atiduos mūsų atpirkimui.

Meditacija

Ramiai plazdena žvaigždės.

Didybė ir galybė į sielą nusileidžia ir apsupa mane.

Atrodo aš pakilsiu, aukštyn rankas ištiesiu,

Kaip kosminė raketa nuskrisiu į dausas.

O koks puikus Kūrėjas, kurs visą tai sutvėrė.

Medžiai, laukai ir kloniai, žuvys gelmėse.

Kiek daug minčių, lyg snaigių į protus mums pabėrė

Ir žybčioja žemelė balta savo skraiste.

Kūrėjau, prieš Tave suklumpa mano keliai,

Žvelgti į Tave jėgų nebeturiu…

Visa esybe trokštu tik Tau vienam tarnauti…

Ir adoruot per amžius, alsuot Tavim ir Tavyje pabūt.

Gegužis

 Sunaikink mane, geguži žalias,

Kai po obelim stovėsiu vėl liūdna.

Skelk, perkūne, į gėlėtą skarą,

kol laukais bėga vasara basa.

Pūskit šiaurūs vėjai, griaudėkit griaustiniai,

Audros, lietūs, škvalai muškit, nebijau.

Tik palikit sielai gundantį birželį,

Neatimkit Dievo, nieko nereik daugiau.

Perteklinis troškimas

Spurda širdis. Norisi pamilti visą žmoniją. Norisi visus priglausti prie krūtinės, paguosti liūdinčius, pamaitinti pavargusius, suteikti viltį abejojantiems. Norisi skleisti laimę ir gėrį…

Bet… Nukrinta ašara ir aš suprantu, kad viso to niekam nereikia, tik man pačiai…

Gal tai mano egoizmo išraiška?

Gal priglaustas prie krūtinės piktinsis, kad pažeidžiu jo asmeninę erdvę?..

Gal liūdintis nori manipuliuoti kitais, apsimetęs auka?..

Gal pavargęs visai nenori valgyti ir jam ne mano svetingumo, bet tiesiog ramybės ir poilsio norisi?..

Gal abejojančiam visai nereikalinga viltis, gal tiesiog jis lavina savo protą filosofiniais išvedžiojimais?..

Gal tai kas man gėris ir laimė, kitam yra tik bereikšmiai niekalai, gal jis visai kitko ieško gyvenime?..

Kaip sunku neprimesti savo suvokimo ir matymo…

Gyvenimo santrauka

Tamsa. Kapas… Ant jo pilna didelių, riebių žiurkių. Jos lando po juodą kapo žemę ir viena iš jų dantyse išsineša žmogaus kaukolę. Kaukolė pageltusi nuo senumo, nuglūdinta vandens čiurkšlių… Burna pravira, dantys iškrypę ir kirmėlėti…

Guli kaukolė ant kapo, apie ją šmėžuoja žiurkės smarkiai ją plakdamos ilgomis, slidžiomis uodegomis. O ji juokiasi… Juokas skamba keistai, prasiskverbdamas į visą kūną ir keldamas baimę…

Iš tamsos išnyra kryžius. Jis spindi. Šviesa nuveja žiurkes. Sugirgžda pageltę kaulai ir kaukolė pravirksta…

Sieloj lyja

Padangėmis plaukia lyg laivai tamsūs, grėsmingi debesys. Lyja. Ir atrodo, kad visas pasaulis aptemo, kad šalta ir nyku…

Bet išlyja lietus… Skliautą nušviečia spindulys…

Atgimsta idėjos, siekiai, tikėjimas… Vėl širdis suliepsnoja… Vėl išsitiesi ir eini per gyvenimą… Vėl turi jėgų šypsotis… Ir taip iki sekančio lietaus…

Abejingumas

Darganos, krūša ar vėjas, ūkanos ar net audra?

Viesulai, perkūnai, škvalai, nieks nejaudina daugiau.

Ar saulutė skaisčiai šviečia, o gal kris rūgštus lietus?..

Metai ritasi ir rieda stabdo gaudžiančius varpus…

Stovi žmonės abejingi, akmenėja jų veidai.

Saulė keičia purų sniegą žiba žemėj pelenai.

Persisotinom nuo visko, nieks nerūpi, te už lango ir lelijom lis…

Mus apatija užklupo, sielą temdo liūdesys…

Vienuolynas

Saulė leidžias už beržyno,

Ošia tyliai vynuogynas.

Pakeleiviai ten už šilo,

Kelio galas – vienuolynas.

Vynuogynas kekę tiesia,

Pailsėt seselės kviečia.

Svyra kekės lyg burbuolės,

Dirba atskirtos vienuolės.

Vakarais varpai surinka,

Varnos danguje pakrinka.

Tik malda vienybėn šaukia,

Mąstymas sielas patraukia.

Sakai

 Gros muzika,

sakai medžiu varvės,

ir lapai kris ant merdinčios žolės.

Tuomet nuvargęs stosi Tu…

Paliesi būtį kruvinu pečiu…

Paskęsiu ašaroj,

nugrimsiu lyg mirties…

Bus gera…

nors sakai medžiu varvės…

Nesuderinamumai

 Paukštis negali mylėti žuvytės.

Gandras negali pamilti varlės.

Kurmis negali pamilti bitutės,

O krokodilas pamilt kirmėlės.

Jei atsirastų keistuolių pasauly

Ir panorėtų kitokį mylėt…

Būtų tai, – tik savęs apgaulė,

Arba tu žūtum, ar tektų kentėt…

Laiko reikšmė

 Reikia laiko, kad gėlė sukrautų žiedą.

Reikia laiko, kad išmoktume rašyt.

Reikia laiko, kad išrast, sukurt galėtum.

Reikia laiko, kad išmoktum širdyje laikyt.

Tik laiku patvirtintas ryšis tvirtėja.

Tiktai laikas rodo, kas svarbu, kas ne.

Tiktai laikas netikrus ryšius ištirpdo,

lyg pernykštį sniegą.

Tiktai laikas gydo atvertas žaizdas.

Pirmoji meilė

Nors muzikos skamba akordai,

taip liūdna, nors sėdžiu už stalo…

Galbūt, kad meilės troškimas,

sulaukia  fiasko ir galo…

Prisimenu, tąsyk skambėjo

juokas žaliuojančioj gatvėj,

Linksmai laikas ėjo

žaidimuos, kai mane gaudei.

Bėgo vis dienos ir metai,

kasmet tave aš stebėjau.

Degė kažkas krūtinėj

nesupratau, kad mylėjau.

Nors žvilgsnio, nors žodžio laukiau,

alsavimą tavo girdėjau.

Vis tiek netikėjau meile,

galvojau, kad tik žavėjaus.

Bet kai šį vakarą šventėj

manęs tu vengei iš tolo.

Suspaudė man širdį taip smarkiai,

kad griuvo joje visos tvoros.

Te skamba muzika skambiai,

te sukasi čia šaunios poros.

Jose ir tu sukiesi,

tiktai su kita prie šono.

Liūdnai aš už stalo sėdžiu,

stiklinėj šampanas boluoja.

Tai taip į šukes byra,

mano meilė pirmoji.

Tapyba

 Spalvingas pasaulis, paletė slaptoji…

Emocijos pildo likimo raštus.

Tapytojo rankos teptuką vedžioja.

Paveikslas priklauso, nuo meistro veiksmų.

Galėtų čia pyktis šimtai teologų,.

„Likimo nėra.“ – Šauks šimtai kunigų.

Esmė juk ne raštas, piešinys tik pradžia juk…

Paveikslas pražys nuo paletės spalvų.

Todėl ne likimas pasaulio valdovas.

Jo valioj kryptis tik, tik kelio pradžia.

Tas meistras tai tu, tu paveikslą spalvoji.

Teptukas tavasis, tai tavo valia.

Sielos nemirtingumo esmė 

 Nemiršta jausmai…

Nemiršta meilė…

Nemiršta prisiminimai…

Nemiršti tu, kol aš gyvenu…

Tik cukrus

Medus, uogienė, tortai, marmeladai,

Meduoliai, morengai, zefyrai, ir pyragai obuolių…

Kai jų kąsnelis, tai palaima liežuviui mano,

Kai jų per daug, tai darosi koktu….

Taip ir gyvenime, kai vien tik saldumynai…

Kai padėkos ir liaupsės skamba per dienas…

Taip siela suserga nuo perteklinio cukraus…

Taip apsunksti ir darosi ne kas…

Kad atsipeikėtum, prireikia kartumyno,

Ir skausmas gydytoju tampa tau tikru.

Juk tik karčia kava užgėrus gardumyną,

Malonumas gomury suskamba varpeliu.

  

Niekada nesi tikra

 Kai gyvenai, ramybę man drumstei,

Sakei, kad myli, – bet mana širdis dvejojo…

Dabar gi sapnuose mane lankai…

Kiekvieną kartą perspėji ir saugai nuo pavojų.

Žinau, – mylėjai, bet pykstu, kad palikai…

Kad vėl viena šioj žemėje klajoju.

Kad nieks nelepins, nepriglaus, nepagailės…

Ir vėl jaučiu, kad tavimi dvejoju.

Angelo pabučiavimas

Viešpaties angelas nusileido ir pabučiavo mano širdį.

Pabučiavimas buvo švelnus, kaip vėjo dvelksmas,

Šiltas, lyg pavasario saulės spindulys,

Gaivinantis, lyg vasarinis lietus kaitros išdegintai žemei.

Viešpaties angelas pamilo mano širdį ir jai pasidarė maža šio pasaulio.

Ji pradėjo spurdėti ir plakti greičiau, verždamasi iš ankštos krūtinės.

Viešpaties angelas palietė mano širdį ir ji pasigedo sparnų, kurie leistų jai kilti kartu su juo ir neatsiskirti niekada.

Manoji būtis pakito.

 Lūpos susičiaupė.

Kūnas prisipildė kančios,  bet širdis apsigaubė ramybės skraiste ir vis meldė.

 „Angele, pabučiuok mane dar kartą…“

Nutekėjau

Namai prieš pilką kelią,

Eikliems žirgams sužvengus,

Ramybę sienom skleidžia,

Ilgais šešėliais leidžias.

Jau tiek daug prastovėję…

Už nežinią balsuoja.

Sveiki namai brangieji, aš jūsų mylimoji.

 Moters jausmai

 Sveikas, svety tylusis, ryžtas tavy rusena,

Skamba dažnai skambutis, žinau,  jisai tavo.

Sakai, kad pasiilgsti… sakai mylėti trokšti…

Niekuo negaliu padėti… many nežinios puokštė.

Gal tu ir vertas meilės, rūpestis tas begalinis…

Bet negaliu tau jos duoti… Ledo gabalas mano krūtinėj.

Viešpatie, man gėda Tau duoti savo širdį…

 Atverk mane pažinimui…

Mano širdis pilna dulkių, kurios nusėdo ir vis krenta ir krenta…

Mano širdyje tiek daug nuosėdų, kurios pasilieka ir negaliu jų išgrandyt…

Mano širdyje tiek daug randų, kurie pasilieka užgijus žaizdai…

Mano širdyje tiek daug tamsos, kurios bijo paklydęs vaikas…

Bet ji vis plaka…. Ji trokšta šviesos….. Ji nori būt pasotinta Tavimi…

Ar neatstumsi mano sužeistos, sušalusios, sumindžiotos širdies???

  Abortas

Viltis negęsta, ji lyg žarija

prikels liepsnoti iš nebūties.

Staiga nutrūkus nebeskambės jums,

 bet ją užmiršti „meistrai“ padės.

O kaip žmogus gi! Stebuklas žemės?..

Kas jam pagalbą  įsčiose duos?..

Gyvybė beldžias, gal tik rusena

 ir šaukias tyliai jinai mamos…

Trapi, mažutė, švelni širdelė,

žalos neneš ji , – tiktai mylės…

Bet veltui šaukia maža burnelė…

per egoizmą, jos negirdės…

Tie, kas gyvybę apsaugot turi

dabar žudikai, jie krūvini…

Kapai… – konteineriuos maišai štampuoti,

o žmonės džiaugias, kad rinktis laisvi….

Procesas

 Procesas dabarties detalė.

Jame kūryba prasibraus.

O ši, tai dieviška dalelė,

Ji tobuliausia kas pasiekiama, žmogaus.

Ne rezultatas, bet procesas pagrindinis.

Gyvenimo tėkmė, – kelionė tik.

Kiekvieną blyksnį ir akimirką spalvingą

Harmonijoje su savim išlik.

Tada ir laimės gėlės širdy skleisis,

Ir šypsena neblės veide.

Aitvarai skraidys tavoj padangėj,

Nes tu surasi prasmę veikloje.

Šv. Filomena (Filomenaičių himnas)

Ateinam išsiilgę svajonių ir tylos,

Mums šiam pasauly ilgu, nėr laimės pastovios.

Ir norime pakilti, ir skristi virš žvaigždžių.

Tikėjimo žibintą, lyg saulę Tau nešu.

Ateik, Dvasia Šventoji, sustiprinki manę,

Padėk užtark kovoje, Šventa Filomena.

Neleisk išsižadėti tikėjimo kelių,

Išmokyk mus mylėti ir melstis, taip kaip tu.

Susirenkam dalintis ir mokytis kartu,

Susirenkam mylėti artimą, kaip tu,

Mes norime gyventi gėrio viltimi,

Atsakomybės jausmo pasaulin vedami.

Nauja patirtis (Alegorija)

Mažasis autobusėlis, žavėdamasis gamtovaizdžiu, ridenosi žaliomis gatvelėmis.

– Oi, na ir karštumėlis! – galvojo mažasis autobusėlis. – Kodėl mums negalima atsivėsinti gaiviu vandeniu, pasimaudyti vandens pursluose, o jei tai darome turime daryti neišvaizdžiose degalinėse?.. Jokios estetikos…

Taip jam bemintinant nejučia ratukai atvedė prie įrenginėjamo fontano. Va, va… galvojo mažasis autobusėlis… kai bus atidaryta, čia žmonės vėsinsis, ilsėsis, o aš tai tik pavydėti galėsiu.

– O kas tau neleidžia?.. – Išgirdo autobusėlis plonytį balselį… Žvilgtelėjo žemyn ir išvydo, kirmėlaitę… – Taip, taip… postringavo žavioji damutė, važiuok, kol neatidarytas, būsi kaip čia pasakius, pirmtakas…

– Na, kad negalima, ten ne važiavimo zona, – suabejojo ratuotasis.

– Ech stereotipai… Ir kas nustatė, kad autobusams nereikia atsivėsinti?

– Nežinau, – vis abejojo mažylis. – Tai, kad net prie to fontano prieiti nevalia, kaip čia dabar aš važiuosiu…

– Nieko tokio, palingavo galva kirmėlaitė, pati mačiau  darbininkai lengvaisiais automobiliais naujomis trinkelėmis ritinėjosi. Fontaną bandė, spalvingąjį apšvietimą derino.

– Na, jei patys, darbininkai… – Įsidrąsino autobusėlis,… Labai jau karšta buvo, o ir noras pirmajam išbandyti naująją pramogą viliojo…

Tryyynkšššt, bryyynkšt…. Tik pasigirdo… Ratukai kabinasi, bet trinkelės žemyn krenta, grindinys lūžta, svorio neatlaiko… Net nepajuto drąsuolis, kad guli vidur fontano ir pasijudinti negali akmeniniuose gniaužtuose…

– Štai tau pamoka, – prišliaužusi ištarė kirmėlaitė. – Neprisisvajok, nes greit parpulsi ant kelių… O už pagalbą AČIŪ, seniai sukau galvą, kaip pro tą akmeninę sieną namo patekti… Ant įkaitusių akmenų vos neiškepiau…

– Ach, – atsiduso autobusėlis, – neturėjau bėdos ir ko čia tas fontanas pakely pasimaišė…

O į aikštę jau rinkosi, politikai, fotografai, žurnalistai, savivaldybės atstovai…

– Nors įsiamžinsiu, – atsiduso autobusėlis…

Atvažiavo kranas ir mažylis pakilo į orą.

– Na nepasimaudžiau, bet užtai paskraidžiau. Ne žuvim ,tai paukščiu vis nauja patirtis…

Siela

Laki siela, ji klajūnė,

plazda virš laukų linksmai,

Renka ji giesmių akordus,

lenkiasi prieš ją šilai.

Skrenda ji į žydrą dangų,

kur ir paukščiai kyla nuolatos.

Saulės spinduliuos ji maudos,

ilsisi pūkiniuos debesuos.

Veržiasi į šviesą ir į tiesą,

nes nenori šiam pasauliui priklausyt,

Kasdienybės pančiuos jai per ankšta,

nori ji su angelais lakstyt…

Kūnas sunkiai dirba, vis dvejoja,

žemyn krinta prakaitas sūrus.

Bet žmogus išsekęs nevaitoja,

nes jo siela ganos po dangaus laukus.

Patarimas

Kai niūru, kai stiklu ritasi lietaus lašai…

Ir rodos, saulės nebebus, naktis bus amžinai…

Tada širdin tu viltį įsileiski ir tikėk…

O tu tikėki, kad ateis diena,

Kai saulės spinduliuos paskęs gėla,

Kai išsipildys svajonės ir sapnai…

Kai tau šypsosis gatvėje visi veidai…

Ar gali…

Ar gali pabučiuoti, ar gali pamyluoti?

Ar gali, ar gali, ar gali pasakyt, kad dar myli?..

Ar gali apkabinti, ar gali nuraminti?..

Ar gali, ar gali, ar gali pasakyt kad dar myli?..

Ar gali prisiglausti? Ar gali bent užjausti?..

Negali, negali, negali…. nes numiręs esi…

Velykų slėpinys

Mokytojas gyvas, šypsenos pražysta.

Siela sustiprėja, suskamba varpai.

Mirtį nugalėjęs į visus prabyla,

Linksmą žinią skelbti, reikia jau pradėt.

Eiti skelbt pasauliui, – Kristus prisikėlė!

Ir krikštu sutvirtint, tuos, kas įtikės.

Prieš Jo garbę, šlovę lenkiasi apgaulė,

Dvasia piktoji ima jau drebėt…

Tie kas įtikėjo, naują kalbą randa,

Ir ištartas žodis pasiekia visus.

Nekenkia nei ligos, nei nuodai, nei piktos kalbos.

Nes Dievas visad su teisiaisiais bus.

Būti kaip vaikai

Juokas skamba, žemė aidi…

– Žmonės pažiūrėkit!

Neskubėkite užaugti ir vargan pabėgti…

Vai nebūkite jus didus, savo „aš“ pameskit,

To tyrumo, ir džiaugsmo , broliai nepraraskit…

 Jeigu liūdite – liūdėkit… Jeigu pykstat, – pykit…

Tik nereik apgaudinėti, klastą tą palikit!

Būkite jūs, kaip vaikeliai, nuoširdūs, džiaugsmingi.

Ir nušvis tikrumo saulė, būsite laimingi…

 

 Jei nori eik kartu.

 Su lyra ir širdim pilna giesmių,

ne džiūgauti ir šlovint ateinu.

Raudoti noris sielvartu didžiu.

– Ateik, jei nori, verksime kartu.

Man noris daug ką žemėje pakeist

Taip noris meilės drugelius paleist,

Ne gintis, liudyti aš ateinu.

– Ateik, jei nori, liudysim kartu.

Tiesa pati pabeldžia į duris,

Žiūrėk aplink. Plačiai atmerk akis!

Tiek daug dyglių, erškėčių, akmenų.

– Ateik, jei nori, tai keliausime kartu.

Ir lapai kai prieš rudenį nukris.

Mirtis kai žvelgs į blėstančias akis.

Ne verksim, džiūgausim tada abu.

Nes kelias nesunkus, kai esame kartu.

Tik—ėjimas…

 Žodis tampa kūnu…

Žodis jis galingas….

Atsargiai svajokit, sekite mintis…

Net nesitikėjus, įvaizdžiai įgauna formas…

Iš svajų atgimsta mūsų dabartis…

Mes judėti turim, juda šis pasaulis

Ir sustoti niekam žemėj nevalia…

Laikas tyliai teka, mes tai pat keliaujam,

Piligrimais esam juk šiame take…

Į ramybės uostą, saugų ir stabilų,

Mus maži laiveliai vis tiek sugužės….

Tu gali naudotis kompasu ar mokslu,

gal pasitikėsi spinduliu žvaigždės?..

Spindulio kelionė (Alegorija)

Toli, visatos glėbyje užgimė spindulys. Mielas, šviesus, šiltas, pilnas tyrumo, altruizmo, gėrio. Jo šviesa buvo vaiski ir beribė. Rodos, jis buvo skirtas pakeisti pasaulį, pripildyti jį gerumu, nušviesti net tamsiausias kerteles. Taip, visa, ką jis įkūnijo buvo gera… Net angelai grožėjosi spinduliu… Net jiems jis kėlė kažkokią baimingą pagarbą. Tikrai, jam reikėjo vykdyti kilnią misiją… Ir jis visai tesėtai leidosi į kelionę. Kelionės tikslas, žydroji planeta žemė.

Eidamas pro pūkinių debesų virtines, jas nuspalvino vaiskia oranžine spalva. Tikras stebuklas,  dangus sužaižaravo pašvaistėmis užburdamas visus, kas tik jį regėjo…

 Štai spindulys pasiekė akmeninius, uolėtus kalnus, ir jų snieguotos keteros ėmė žėrėti sidabru…

 Kai ryškusis piligrimas palietė žalias lapijos raizgalynes jos sumirgėjo milijonais gelsvų saulės zuikučių… Zuikučiai žaidė, bėgiojo ir kūrė šviesų, kerintį šokį…

Kai spindulys pasiekė tyvuliuojantį ežerą, vandeniu nuraibuliavo melsvai smaragdinis viražas…

Spinduliui vis buvo negana. Jis ėmė leistis į gaiviąsias gelmes, jas spalvindamas ir pripildydamas atspalvių tonais… Kuo giliau leidosi, tuo jėgos silpo ir mažėjo… Jo šviesa blanko, bet taip nesinorėjo baigti kelionės… Jis vis bluko ir bluko, kol galiausiai gelmė jį prarijo…

– Štai taip atsitinka visiems… – bepranykdamas suprato spindulys.

 – Mes daliname save, kol išnykstame, lyg mūsų iš vis ir nebūtų buvę, o pasaulis labai greit grįžta į savąsias vėžes, laukdamas naujo keliautojo ir leisdamas jam vėl pasijausti ypatingu…

Gyvenimo mainai

Už viską moku, ką tiktai gaunu…

Moku ramybe, savuoju laiku…

Moku kantrybe, kai aiškinti tenka…

Jėgom, kai derlių renku iš laukų.

Ašarom moku, už tai kas man rūpi…

Už džiaugsmą moku aš šypsena…

Širdim sumoku už santykių srautą…

Kuo daugiau gaunu, tuo kaina kita…

Sveikatą duodu už savo troškimą…

Kančia už laimę moku dažnai…

Pinigais moku už gaunamą daiktą…

Auka už meilę. Taip vyksta mainai.

Vienišumas

 Alyvos žydėjo ir sodai nusnigo

Ir žemuogės spindi tarp lapų žalių…

Tik aš nežinau ir nujausti nemoku,

Kodėl aš esu vieniša tarp žmonių?

Mylėti nemoku, bijau atsiverti….

Nes šitiek daužyta manoji širdis….

Išduoda, palieka, numiršta galiausiai…

Ir gaubia vienatvė mane, lyg naktis.

Ekranas

 Joks ekranas neatstos kvapo gimtojo Tėvynės.

Tos didybės gamtos, jūros šėlstančios galybės.

Paukščių giesmės nepalies per ekraną sielos mano.

Kvapas džiūstančios žolės nesujaudins per ekraną.

Negrybausi miškuose ir nejusi atradimo džiaugsmo.

Ir harmonija gamtos nepažadins sielos šauksmo.

Tas ekranas lyg vagis, pasiglemžia realybę…

Ir tavoji patirtis tampa nejautri gyvybei.

Labas rytas

 – Labas rytas, giedras saulės spindulėli.

– Labas rytas, tyras sąskambi širdies.

– Labas rytas, laike nekantrusis…

Šito „Labas“, žmonės viens kitam linkės.

Žodis šis sušildo, pozityvą kelia…

Jį ištart kas rytą tikrai nesunku.

Bet, kai mums palinki kas „ labos dienelės“,

Eiti per pasaulį darosi saugu…

O manoji šalie!

 O dainių apdainuotoji šalie,

Tu milžinų dvasia apvainikuota.

Vaizdingai aprašytieji šilai

Ir upės taip vaizdingai apdainuotos….

Čia protėviai gyveno gerbiami,

Čia dainos iš širdžių darnos skambėjo.

Čia žodžiai tiesos buvo sklidini…

Dabar gi žmonės mūsų išprotėjo.

Tik duonos ir žaidimų jiems gana.

Jie tiki melo pranašais, kaip siela.

Užmiršo savo šviesą širdyje.

Pamiršo Jie tautos savosios jėgą.

Mano kampelis

Kampelis širdžiai brangus,

Savosiom rankom ir svajom prikeltas.

Čia girdisi šimtai balsų,

Čia norisi ir vėl gyventi.

Čia mano kelio savojo pradžia,

Čia iššūkiai ir kovos pasislėpę.

Čia mano skleidžiasi stiprybė ir drąsa.

Čia mano rytmečiai saulėti.

Mano beržai

Žaliom šakom apglėbę dangų,

Kamienais tiesiais lyg delnais

Beržai svyruokliai teikiat Dievui garbę.

Pavėsį atnešat karštaisiais vakarais.

Kaip gera, mano jus draugai mielieji,

Po jus laja šnarančia pabūt.

Ir tylų dvelksmą nešantį savy gyvybę

Visa esybe, – savimi pajust.

Beržai manieji, dangų apkabinę

Ir man dalelę duokit tų žvaigždžių.

Sula sustiprinę pavasario grožybei

Ir vantomis suteikę pusiausvyrą jėgų.

Iš jus šakelių šluotą susirišus

Aš švarą atstatyt skubu.

O kai lapeliai sprogsta iš jų užpiltinė

Suteiks sveikatą. Ligos bėgs tolyn taku.

Lapkričio 12 d. į amžinybę iškeliavo „Širvio“ komandos narė, tikybos mokytoja, bažnyčios ir choro „Dermė“ aktyvi narė Nomeda Drazdienė.  Nomedos šviesiam atminimui dalinamės jos mintimis ir kūryba: Gavėnios apmąstymas Liūdna...