Profesorius Valdas Rakutis: „Lietuviai norėjo laisvės nuo lenkų, rusų, vokiečių, žydų“
2020 m. Lietuva švęs lenkų ir lietuvių karo šimtmetį. Iki šimtmečio įvairiuose Lietuvos miesteliuose siekiama įrengti atminimo paminklus Lietuvos savanoriams. Mūsų Širvintų rajone, Musninkų miestelyje aktyvi „Spindulio“ bendruomenė pastatė paminklą Musninkų valsčiaus savanoriams atminti. Širvintų mieste įamžinti savanorių pavardes sudėtingiau. Asociacija „Širvintų miesto bendruomenė“, parodžiusi iniciatyvą pastatyti atminimo akmenį savanoriams Nepriklausomybės aikštėje, nesulaukė Širvintų rajono savivaldybės administracijos pritarimo.
2016 m. sausio 8 d. Molėtų r. Giedraičių A. Jaroševičiaus gimnazijoje buvo pasirašytas ketinimų protokolas dėl regioninio Širvintų–Giedraičių karinio-istorinio parko kūrimo. Suvienyti jėgas, siekdami tinkamai įamžinti protėvių žygdarbius, ugdyti pilietiškumą ir patriotiškumą, kurti infrastruktūrą, patrauklią Lietuvos ir užsienio turistui, pasižadėjo Molėtų, Ukmergės ir Širvintų rajonų savivaldybės atstovai, Lietuvos šaulių sąjunga, atstovaujama vado pavaduotojo atsargos plk.ltn. G. Zauros, Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų štabo viršininko plk. D. Polekausko ir VšĮ „Kauno tvirtovės projektai“ direktoriaus V. Rakučio.
„Širvio“ redakcija taip pat prisijungia prie šios kilnios ir pilietiškos akcijos įgyvendindama projektą „Širvintų–Giedraičių mūšis“, iš dalies finansuojamą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Redakcijos savanorius sutiko konsultuoti ir interviu duoti istorikas profesorius Valdas Rakutis ir istorikas Paulius Pacevičius, taip pat bendradarbiauja istorikas Jonas Stankevičius ir geografas, visuomenininkas Romas Mikalajūnas.
Redakcija kreipėsi į profesorių V. Rakutį, prašydama pakomentuoti lenkų ir lietuvių karo priežastis 1920 m..
Pasak lenkų, lietuviai – prasčiokai
Profesorius Valdas Rakutis įvardijo kelias karo priežastis. Viena iš jų, pasak profesoriaus, nepavojinga – tai inteligentijos noras sukurti nepriklausomos Lietuvos viziją ir ją įgyvendinti.
Profesorius pasakojo, kad XIX a. Lietuvoje gyveno skirtingos tautos: žydai, lenkai, lietuviai. Šiek tiek stačiatikių, sentikių. Lietuviai su lenkais susitikdavo bažnyčiose, o kiti šiek tiek turguje, parduotuvėse, viešose vietose.
„Viena iš priežasčių, kodėl kilo karas – nepagarba vieni kitiems, – teigė Valdas Rakutis. – Lenkai nemanė%tauta. Juos priėmė kaip kažkokius prasčiokus. Lenkams atrodė, kad tikri lietuviai jau seniai susilieję su jais, artimi vieni kietiems ir vieni kitiems padeda. Būtent tai skatino juos rimtai nežiūrėti į lietuvių tautinį pakilimą. Lietuviai, inteligentai, studijavę Peterburge, Maskvoje, irgi sunkiai su lenkais sutapo, neprisileisdavo lenkų. Jausdami, kad yra kitokie, po truputį kūrė savo tautinę ideologiją. Naudodamiesi lenkų kalba rašytus romanus, leistus XIX a., sukūrė nepriklausomos Lietuvos viziją, kuri XX a. pradžioje buvo žinoma ir propaguojama politinių partijų, visuomeninių judėjimų.“
Politinė situacija išprovokavo laisvės siekį
Kita priežastis, kurią įvardina profesorius Valdas Rakutis, – noras kurti nepriklausomą valstybę. Tam įtakos turėjo Pirmasis pasaulinis karas ir jo pabaiga, kai atsirado galimybė susikurti nepriklausomoms valstybėms. „Pirmiausia karą laimėjo vokiečiai, po to vakarų sąjungininkai, ir susidarė niekieno žemė, ir šitoje pačioje žemėje kūrėsi kelios valstybės. Klausimas, kas tas lietuvis ar lenkas, buvo ne šiaip sau klausimas. Bet klausimas, į kurį atsakę žmonės pasirinko dalyvavimą su ginklu rankoje vienoje ar kitoje pusėje“, – samprotavo profesorius.
V. Rakutis atkreipė dėmesį, kad 1918 m. pabaigoje ryškaus antagonizmo nebuvo: „Pilsudskio paskirtas generolas Veitko išleido įsakymą Nr. 1, kad lenkai stoja į lenkų kariuomenę, lietuviai – į lietuvių, žydai – į žydų. Ir visi kariausime prieš bolševikus. Bet vėliau susidarė įspūdis, kad kuriama lenkų valstybė, kurioje bus lietuvių autonominė sritis. Ir šita vizija lietuviams, gyvenantiems ne Vilniuje, buvo nepriimtina, nes jie norėjo laisvės nuo lenkų, rusų, vokiečių, žydų. Kad galėtų būti gaspadoriais savo žemėje. “
Profesorius išvardina virtinę veiksmų, kurie išprovokavo konfliktą su lenkais. Lenkai Lietuvą vertino kaip vokiečių darinį, ypatingai po Antantės konferecijos 1920 m. liepos 5 d. Spa mieste. Šios konferencukti karą tarp Lenkijos ir Rusijos, taip pat išspręsti valstybių, pavyzdžiui, Lietuvos, sienų klausimus. Be to, pati Lenkija po Spa konferencijos pripažino, kad Vilnius turi būti Lietuvos.
Kitas Lietuvos žingsnis, kuris suerzino lenkus – 1920 m. tarp Lietuvos ir Rusijos sudaryta taikos sutartis, pagal kurią nubrėžta Fošo linija, kuria buvo pažymėta Lietuvos siena. Lietuviai jautėsi stiprūs ir užtikrinti dėl karo baigties, jų kariuomenė buvo sumažinta, o lenkai anaiptol, jie po sėkmingo Vyslos mūšio prieš bolševikus, išsirikiavę prie Gardino, buvo pasiruošę karui dėl sienų.
Nemuno operacija, (dera priminti, kad demarkacinė linija ėjo per Nemuno vagos vidurį), išprovokavo gilesnį konfliktą tarp Lenkijos ir Lietuvos. Mat lenkai nusprendė pulti bolševikus per Lietuvą. Toks sprendimas sulaukė padarinių: dingo galimybė taikiai derėtis dėl valstybinių sienų. Vakarų sąjungininkai privertė lenkus pasirašyti Suvalkų sutartį, kuria nustatyta siena tarp Lenkijos ir Lietuvos. To meto žiniasklaidoje buvo rašoma: „Šita siena ėjo nuo Varėnos ligi Bastunų ir turėjo būti pratęsta toliau į rytus, link Molodečnos, „kaip tik iš ten pasitrauks bolševikų kariuomenė“. Tą pačią dieną lenkai sutartį sulaužė pereidami minėtą liniją, o spalio 9 d. užimdami Vilnių su Želigowskio kariuomene“.
Sulaužius Suvalkų sutartį, Želigovskio kariuomenė užsitraukė sąjungininkų ir lietuvių nemalonės. Be to, vos tik peržengė Musninkų–Širvintų–Giedraičių liniją, jų nepalaikė vietiniai gyventojai. Vadinasi, bolševikai prarado galimybę gauti žvalgybinės informacijos.
Profesorius V. Rakutis, analizuodamas, kas sudarė bolševikų kariuomenę, pastebėjo, kad priklausė žemvaldžiai, kurie norėjo išvengti žemės reformos, jeigu jų žemes užimtų Kauno Lietuvos valdžia. Be to, buvo skleidžiama tokia propaganda, kad lietuvių pagrindinis siekis – užgrobti lenkų ir bolševikų dvarus ir žemes.
„Kova davė keistą rezultatą – lenkai pradėjo gerbti lietuvius. Tai matėsi iš diplomatinių tekstų. Jeigu iki tol juos visokiais žodžiais vadina, žemina. Dabar Lenkija pripažįsta lietuvius kaip tautą ir kaip tuos, kurie gali kažką pasakyti. Ir vėlesniuose debatuose žodis „Kauno Lietuva“ užleidžia vietą valstybės pavadinimui „Lietuvos Respublika“, – savo komentarą baigė profesorius Valdas Rakutis.
Vykusios kovos mus įpareigoja puoselėti istoriją
Širvintų kraštas, o konkrečiai pačios Širvintos, buvo pasirinktos lenkų ir lietuvių kovų epicentru. Lenkai savo mūšių planuose yra pažymėję Širvintas kaip pagrindinių mūšių vietovę. Būtent šie praeities įvykiai labiausiai išgarsino mūsų kraštą. Filmuojant ir bendraujant su profesoriumi V. Rakučiu, istoriku P. Pacevičiumi, istoriku J. Stankevičiumi ir mokytoju R. Mikalajūnu, Širvintų krašto žemės, kur vyko mūšiai, įgauna istorinės svarbos ir neįkainojamos kultūrinės vertės. Vienuose laukuose karvės ganosi, o kadaise čia rikiavosi pėstininkų divizijos. Krūmokšniais apaugę laukai kažkada kaito nuo kulkų, Motiejūnų kaime senos mokyklos apaugę pamatai – tai buvęs bolševikų štabas. Skėterių miške suformuoti grioviai – mūšio apkasai; dabartinės Skėterių kapinės – apie šią vietą daug kalba ir lenkų kariuomenės pulkų istorijos, o dabar čia nėra jokio žeia nėra jokio ženklo. Tik kaime esanti Pasieniečių gatvė liudija apie neseniai ėjusią ežeru demarkacinę liniją.
Artėjant kovų 100-osioms metinėms, labai svarbu prisiminti mūšio vietas, užfiksuoti gyventojų prisiminimus, patiems praeiti didvyrių takais.
Ačiū prof.Rakučiui už išsamią to laiko įvykių analizę.Labai norėtųsi,kad ši medžiaga būtų plačiau garsinama.