Naujausios žinios

PUNSKAS – CECILIJOS TĖVIŠKĖ

Valda PATINSKIENĖ

Cecilija po daugelio metų Punsko (Lenkija) bažnyčioje

Jei nežinote, kur yra Antaninavos kaimas – galiu paaiškinti: tai senas kaimas visai netoli Zibalų. Kaimas senas, tačiau čia dygsta naujos sodybos. Kodėl gi ne? Visai netoli Zibalai, o Širvintos irgi ne už kalnų, be to, komunikacijos ranka pasiekiamos – kodėl nesikurti naujakuriams? O kai čia atsikėlė Cecilijos Grinienės šeima, tais laikais kaime nebuvo elektros – vakarus praleisdavo prie žibalinės lempos, keliukas iki pagrindinio kelio po lietaus buvo sunkiai arkliuku pravažiuojamas. O Griniams kasdien reikėdavo tuo keliuku vykti: eiguliui Zenonui Griniui į Drublionių eiguvą, o Cecilijai Grinienei žiemą vasarą, kiekvieną ankstyvą rytą tris kilometrus į Drublionių pieno priėmimo punktą.

Tais laikais visi kaimiečiai laikė karves, tad pieno statytojų punkte buvo per devyniasdešimt. Pieną gabeno Drublionių, Karališkių, Kivonių kaimų gyventojai. Reikėjo kasdien atlikti pieno (švarumo, riebumo) tyrimus, pieną išsiųsti į centrinę pieninę, sutvarkyti punkto patalpas, išplauti bidonus, visus duomenis įtraukti į žiniaraščius ir į pieno statytojų knygeles, du kartus per mėnesį atsiskaityti su jais: iš banko pasiimti pinigus ir juos išmokėti pieno statytojams. „Per daugelį darbo metų bevežiodama nemažas pinigų sumas, visada laimingai parvažiuodavau namo. Niekas manęs neužpuolė, nepastojo kelio. Geri žmonės buvo, ramūs laikai…“ – prisimena Cecilija.

O jos gyvenimo pradžioje laikai buvo itin neramūs. Jono ir Agotos Slovikų šeimoje Punske krykštavo dvi dukrytės: Cecilija ir šešeriais metais jaunesnė Teresė. Ramiai, sutartinai gyveno darbšti šeima, tačiau neilgai – užgriuvo karas. Lietuva atiteko rusams, Lenkija – vokiečiams. Jei Lietuva priklauso Rusijai, vadinasi, lietuviai komunistai. Komunistus vokiečiai vijo lauk: arba į Lietuvą, arba su žydais sušaudyti. Net neleido nieko pasiimti. „Likome kaip po gaisro“, – prisimena Cecilija.

Persikėlė lietuvių šeimos į Lietuvą, o čia jų irgi niekas nelaukė. Galų gale, užtariant Vilniaus lietuvių organizacijai, atvykėliai buvo išdalinti po visą mūsų šalį. Po persikėlimų, po ilgų sunkių kelionių Slovikai atsidūrė Levainių dvare. Dvaro šeimininkai atvykėliams negalėjo prieštarauti – buvo ištremti į Sibirą.

„Kaip tokius lemties kirčius atlaikė mano mamytė ir tėtis, negaliu įsivaizduoti. Mums, vaikams, tarytum viskas aišku: prisiglaudusios prie tėvų jautėmės ramios ir saugios, o ką jautė tėvai… baisu… – sunkiai renka žodžius Cecilija, prisimindama senus laikus. – Gyvendami Levainiuose, pradėjome lankyti mokyklą. Aš ėjau į Družų mokyklėlę, Teresėlė lankė Vileikiškių mokyklą. Buvome stropios mokinės, namų užduotis visada pareigingai atlikdavome“, – šios būdo savybės lydi Ceciliją visą gyvenimą.

Darbšti, tvarkinga, graži mergaitė gegužinėse krito į akis vietiniam vaikinui Zenonui. Tačiau jaunikaičio dar laukė trejų metų tarnyba sovietų kariuomenėje.

„Sulaukiau savojo. Po kariuomenės iškėlėme vestuves. Gavau labai gerą vyrą. Dabar tokių gerų vyrų nėra. Tačiau, deja, jau dvidešimt metų, kai esu našlė. Gyvenu su sūnumi. Abu esame neįgalūs. Man tirpsta kojos, operuotas vienas klubas, o sūnui – abu. Namuose apsiruošiu pati. Dar ir daržiuką prižiūriu, turiu šuniuką, vištų. Mus savaitgaliais dažnai aplanko anūkas Kazimieras Darius iš Vilniaus. Kai turėjau sveikas kojas, mielu noru lankydavausi Zibalų bažnyčioje, o dabar vaikštau su trimis kojomis – be lazdos niekur, tad ir bažnytėlė nutolo nuo mano namų. Su savaisiais pasikalbu telefonu, kai kada aplanko pažįstami geri žmonės. Juk be žmonių negyvensi…“ – atsiduso ponia Cecilija.

Poniai C. Grinienei aštuoniasdešimt septyneri, tačiau ji energinga, maloni, besišypsanti moteris, kuri atrodo dešimčia metų jaunesnė.

„Savas kraštas labai vilioja, – prieš keletą metų Cecilija apsilankė savajame Punske. – Suspurdėjo širdis, juk šioje bažnyčioje giedojo mano mamytė, krikšto mama. Pasikeitė Punskas, o bažnytėlė ta pati grakšti, jauki, kurioje puiki akustika. Kažin ar dar beaplankysiu savo tėviškę. Mano namai dabar čia – Antaninavoje“, – kalbėjo seniai šiuose namuose gyvenanti Cecilija.

Gyvenimo vingiais punskietė tapo Zibalų seniūnijos gyventoja.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*