Tweet

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų kovo 30 d. laikraščio „Širvis“  13-ame numeryje.

Turbūt nerasime negirdėjusių posakio „Gyvenk čia ir dabar“. Jei bandysite tai priimti už gryną pinigą, nenustebkite, kad gali nepavykti. Nors šio gyvenimo būdo pliusai akivaizdūs: mėgautis smulkmenomis, suvokti tai, kas vyksta, gyvenimo pilnatvės pajutimas, džiaugsmas.

Vienas tokio posakio pavyzdžių galėtų būti japonai ir sakuros. Gyvenimo stebėjimas, jo greito praėjimo suvokimas ir tik šią dieną svarbus sakurų žydėjimas. Reikalai, rūpesčiai, darbas – visa tai gali palaukti…

Bet nepaprastai sudėtinga tiesiog gyventi ir mėgautis šiuo momentu: tai praeitis išnyra, priversdama apgalvoti vis tuos pačius dalykus, ieškoti teisingiausio sprendimo situacijoje, kuri seniai nebeaktuali, tai ateitis vilioja svajonėmis ir svajomis, nukeldama perspektyvą į gana miglotą ateitį. O kur dar neįtikėtini mūsų proto sugebėjimai: numatyti, tikėtis, nuspėti, viltis. Tai visai nekvepia realybe.

Ir taip metai iš metų – svajonėse, prisiminimuose, mintyse, žodžiuose. O po to gyvenimas staiga baigiasi, praeina tarsi pro šalį. Ne vieną vyresnio amžiaus žmogų ištinka krizė, kai rodosi, kad tarsi visai negyventa, kūnas prabuvo vienoje realybėje, mintys – kitoje, o emocijos – trečioje.

Paprastai 35–40-ais gyvenimo metais žmogui ima vis stipriau rūpėti klausimai: „kur aš?“, „kas aš?“, „ko siekiu?“, „kam gyvenu?“ Tas, kas randa atsakymą, toliau gyvena pakankamai laimingai. Bet daugeliui tai pernelyg sudėtingi klausimai, jiems atsakymų nerandama, o ir nelabai ieškoma. Tokie žmonės ir toliau gyvena iliuzijomis, kitose realybėse. Ir laimingu jų gyvenimo nepavadinsi.

Egzistuoja keleta kriterijų, padedančių suvokti, ar gyvenate „čia ir dabar“:

gyvenate dabartimi, o ne ateitimi ar praeitimi;

realybė, o ne išsigalvojimai ar fantazijos;

veiksmas, o ne žodis.

O toliau norime jums pateikti keletą pačių populiariausių realybės iškraipymo būdų, kurie trukdo mums gyventi šiuo momentu.

Praeities šleifas

Susitelkimas ties klaidomis, kaltės jausmas, pasenę įsitikinimai – visa tai tempia atgal. Neįmanoma atlikti kažkokių veiksmų, jei nuolatos prisimeni nesėkmes. Neįmanoma sukurti harmoningų santykių, jei vis dar esate prisirišęs prie buvusiojo. Praeitis praėjo, pamoka išmokta, įgyta patirtis, padarytos išvados. Ir viskas – pamirškite, paleiskite, atsisveikinkite.

Įsitikinimas „visi galvoja, kaip aš“

Žmonės – skirtingi, ir manyti, kad jų galvose panašus stereotipų, įsitikinimų, tikėjimų rinkinys – kvaila. Taip nebūna. Visi augome skirtingai, buvome kitaip auklėti, turime skirtingos gyvenimiškos patirties, nes išvadas tose pačiose situacijose darome skirtingas. Todėl svarbiau – jausti kitą, stengtis suprasti, pabandyti suvokti, kaip jis mato situaciją. Į kitus reikėtų žiūrėti kaip į tuos, kurių jūsų visiškai nežinote ir su smalsumu atrandate, kokie jie yra. Neįmanoma visų žmonių matuoti pagal savo susikurtą kartelę.

Įsitikinimas „visi galvoja apie mane“

Kiek nuostabių sumanymų ir idėjų nebuvo įgyvendinta vien dėl to, kad „ką pamanys kiti“. Jei atvirai, absoliučiai daugumai žmonių jūs nesate svarbus, jūsų nepastebi, į jus nekreipia dėmesio. Dažnai net artimųjų paklausę, ką jūs vakar vilkėjote darbe ar apie ką kalbėjote prie stalo, nesulauksite atsakymo. Paklauskite kolegų, kokia vakar buvo jūsų nuotaika, kokią mintį išsakėte paskutiniame susirinkime – jei ir sulauksite atsakymo, tai labai abstraktaus.

Žmonės susirūpinę savimi, jiems nėra kada stebėti kitų. Elkitės taip, kaip leidžia jūsų sąžinė, tačiau nelaužydami įstatymų. Jei ir sulauksite kažkokios reakcijos, ji bus greit pamiršta, o jūs įgausite su niekuo nesulyginamos patirties ir teigiamų emocijų, darydami tai, ko norisi. Jums 40, o vis dar norite nučiuožti rogutėmis nuo kalno? Tai ir darykite tai – jūsų vaikams tai tikrai patiks.

Įsitikinimas „viską galima kontroliuoti“

Prisipažinkite, visada save kontroliuoti yra neįmanoma, o ką jau kalbėti apie kitus. Daug paprasčiau būti pasirengusiam veikti ir atsižvelgti į aplinkybes, negu kad viską bandyti nuspėti – pernelyg daug jėgų neteksite. Kokia prasmė, vėluojant į darbą, sugalvoti keliasdešimt pasiteisinimų vadovui, stengiantis išvengti  jo pykčio? Jūs nežinote, kokios jis šiandien bus nuotaikos ir būsenos. Juo labiau, kad kiekvienas žmogus žino, kodėl jis vėluoja ir, patekus į tokią situaciją, reikėtų tiesiog reaguoti žodžiais ir veiksmais. Ir stengtis, kad daugiau taip neatsitiktų.

Sureikšminimas

Šiuolaikiniame pasaulyje vis dažnėja situacijos, kai perkame brangų daiktą, o užuot juo pasitenkinę, gauname rūpestį ir nusivylimą. Užuot džiaugęsis galimybe į darbą važiuoti patogiu automobiliu, vairuotojas galvoja apie tai, kaip blogas kelias gadina jo automobilį, kad reikia nuolatos nueiti patikrinti automobilį – ar tikrai užrakinai, kad niekas jo nepavogtų, o naktį kamuoja mintys, ar tai ne mano automobilio signalizacija cypia, ar gerai jį pastačiau?

Esame linkę pernelyg sureikšminti įvairias situacijas. Ir, užuot buvę tokie, kokie esame, tampame nervingi, nedrąsūs, nesugebame pasakyti, ką galvojame. Vis rečiau sugebame prakalbinti kitą žmogų, jį iš širdies išklausyti. O juk ne tik mes, bet ir kiti yra paprasti žmonės, kurie lygiai taip pat gali norėti pakalbėti.

Įsitikinimas „mano galimybės ribotos“

Esate vyresnis, kiek apkūnus, galbūt kažkuo sergate ir vis tiek norite išmokti šokti tango, nors jums 70? Na, ir kas – juk nesiruošiate dalyvauti tarptautinėse varžybose – jums tiesiog reikia teigiamų emocijų. Turite antsvorio, o norite pačiuožinėti? Bus minkščiau griūti! Esame linkę pernelyg nuvertinti savo ir savo kūno galimybes – juk galime labai daug, reikia tik panorėti.

Įsitikinimas „svarbiausia – dvasingumas, kūnas palauks“

Pažinimas, atradimas, tyrinėjimas, mąstymas, naujosios technologijos – visa tai suteikia pasitenkinimą, bet esama ir tiesioginį džiaugsmą sukeliančių veiklų. Šiuolaikiniams žmonėms labai trūksta tiesioginio kontakto su vandeniu, žole, sniegu, vėju, apkabinimo, judėjimo, greičio, skonio, malonaus kvapo… Neaprėpiamas pojūčių pasaulis yra labai svarbus, jo negalima nepaisyti, laikyti nevertingu – juk tai labai svarbi mūsų gyvenimo pusė.

Lūkesčiai

Tai problema Nr. 1 šiuolaikiniame pasaulyje. Vaikai laukia, kol jie užaugs, mergaitės laukia princų ant baltų žirgų, vyrai laukia aplinkybių, kurios jiems padės tapti turtingesniems, darbuotojai laukia pensijos, kad pradėtų gyventi, bedarbiai tikisi iš dangaus nukrisiančio gerai mokamo darbo, nepatenkinti valdžia laukia rinkimų, ligoniai – stebuklingos tabletės ir t. t. Žmonės amžinai nepatenkinti tuo, kaip yra, ir maitinasi iliuzijomis, kad kažkada, kai aplinkybės pasikeis, va tada jau jie tai pagyvens. Tačiau niekas taip nevyksta.

Lūkesčiai labai stipriai ardo mūsų gyvenimus. Ir priverčia nusivilti, būti nepatenkintiems. Ir tai mes patys darome savo gyvenimą sudėtingą bei nepakenčiamą. Gyvendami svajonėmis ir iliuzijomis. Geriau žvelkime į realybę, kuri šalia mūsų, joje apstu netikėtumų, džiaugsmo, natūralumo, nuoširdumo, spontaniškumo ir nenuspėjamumo. Tiesiog ženkite žingsnį, ištieskite ranką ir įkvėpkite…

Pagal užsienio spaudą parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė, www.bernardinai.lt

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų kovo 30 d. laikraščio „Širvis“  13-ame numeryje. Turbūt nerasime negirdėjusių posakio „Gyvenk čia ir dabar“. Jei bandysite tai priimti už gryną pinigą, nenustebkite, kad gali nepavykti. Nors šio...