Pasidalink per Facebook!

Seniai seniai gyveno eiliniai mūsų šalies gyventojai. Laimingai ir gražiai gyveno savo senučiukuose buteliuose. Vargo nematė, tik gal kiek sąskaitėlės už šilumą nuotaiką pagadindavo. Ir štai vieną dieną šast ir šalelėje ėmė vykti pokyčiai. Pradėjo gudrūs dėdės gamta rūpintis. Sumąstė jie priversti pagražinti tuos senučiukus namelius, kuriuose tie senučiukai buteliai buvo. Taip taip neapsirikau, kitaip šių laikų renovacijos ir nepavadinsi kaip sienų pagražinimu. Aišku, aplinkos tausojimo rūpestis ne tiems rūpestingiems dėdėms per kišenę kirto, o tiems patiems eiliniams mūsų šalies gyventojams. Neatsiliko ir mūsų carystė nuo visos šalies. Puolėsi kuo greičiau puošti visus namus palei pagrindines gatves ir šalia renovuotų aikščių.

Vienas toks papuošalas stovi prie šviečiančių fontanėlių, palei pat carienės buveinę. Tik tas grožis, nepigiai atsiėjęs gyventojams, dabar didžiausiu galvos skausmu patapo. Tuoj papasakosiu kodėl.

Renovuotas tas aikštės papuošalas vos prieš metelius. Gražiai atrodo, neprikibsi, aikštę ir carienės būstinę puošia, nesiginčiju, bet vat kad ta vadinamoji renovacija kapitalinės renovacijos verkiančiai prašosi. Kalba žmogeliai, kad tie pagrindiniai prichvatizuotojai, oi atleiskite – renovuotojai dingo. Klausite kur? Ogi ten, kur ir visos prichvatizuotojų įmonės – bankrotan, o jų savininkai atsidarė naujas įmones su naujais pavadinimais, lobsta kitų ašaromis.

Kiek ten žmonių kalbose tiesos, nežinau. Bet gi kaip sakoma – nėra dūmų be ugnies. Dar teko girdėti, kad gyventojams teks ilgai mokėti už tą prichvatizaciją, o jau „šmaklių“ pridarytų remontuoti niekas nesiima, nes naujai pastatyti tokį namą apsieitų gyventojams pigiau nei renovuoti antrą kartą.

Na kad jau prakalbau renovacijos tema, tai pratęsiu. Štai vieno namo, stovinčio prie upelio, renovacija ar prichvatizacija, kas tai – išgirsime po keletos metelių, o gal ir mėnesių, taip pat prasidėjo. Tik ten kitokie kuriozai dedasi. Mat, gyventojų buvo prašyta sandėliukus atrakinti, reikia kažkokius vamzdžius į naujus keisti. Ne visų sandėliukų atvirų reikėjo, o kokius atlapus palikti – paaiškinti dorai taip ir nesugebėjo. Atsirado žmogelių, kurie nesuprato, tai ar jis įeina į atlapų sandėliukų kategoriją, ar visgi jo sandėliukas gali būti užrakintas. Ir pasirinko antrąjį varianta. Didžiulei jų nuostabai, niekam nė žodelio neužsiminę prichvatizuotojai, oi prikibo tas žodis nevidonas, renovuotojai, ėmė ir išlaužė užraktėlius. Taip taip, pyst ir nėra užrakto. Suprask, ne taip supratai, o gal apskritai ligoninėje guli su kovidu, galuojiesi bei atrakinti negali, tavo bėda. Renovacijai uždarų sandėliukų durų nėra. Pagalvojau, o jei žmogelis kokius vertingus daiktus ten saugojo, antikvarinį dviratį ar fotoaparatus, o gal lagaminą su ypač vertingomis monetomis ar sidabrinius rakandus… Nusileidžia žmogelis rūsin, prieina prie sandėliuko durų, o ten tuštuma… Nėra nei spynos, nei durų, nei vertingų daiktų. Kas padarė, kodėl neatsiklausė? Kaltų nėra, suprask, renovacija kalta. Tai štai brangieji kaip prichvatizuojamas mūsų asmeninis turtas ir mūsų asmeninė ramybė. Negi būsi čia ramus, kai sąskaita ne mažyn, o didyn, ir dar su rizika, kad po kelių metų ratas suksis vėl iš naujo, o skaitliukas skaičiuos didesniu greičiu. Nėr namų ir vargų nėra.

Manote, nuosavuose namuose ramiau gyventi? O nė velnio. Netrukus valdžia įves elektroninį nuotekų skaičiavimo mechanizmą ir verksi tu, brolyti, nes būsi priverstas renovuoti asmeninio namo nuotekų sistemą. Kitaip baudos susikaups tokios, kad… Nėr namų ir vargo nebeturi. Tai ne veltui liaudis kalba, kad grožis reikalauja aukų. Nori gražiomis gatvėmis naujais bateliais prasieiti, būk malonus, mokėk. Veltui tik sūrį pelėkautuose gali suspėt paragaut.

Na ką, brangieji, einu parsieisiu per vis gražėjančias, bet tuštėjančias mūsų gatves. Iki susiskaitymo, o gal susirašymo…

Seniai seniai gyveno eiliniai mūsų šalies gyventojai. Laimingai ir gražiai gyveno savo senučiukuose buteliuose. Vargo nematė, tik gal kiek sąskaitėlės už šilumą nuotaiką pagadindavo. Ir štai vieną dieną šast ir...