Sėkmės uodega
Taigi va, mano mielieji, sulaukėme tos dienos, kai visi drauge galėjome rinkti naują Lietuvos prezidentą. Žinoma, ir senoji, o gal tiksliau būtų sakyti buvusioji, prezidentė dar galėjo eiti savo pareigas, bet tokia jau mūsų konstitucija ir nepašokinėsi čia kaip kokioj Rusijoj, noriu prezidentavimo kadencijų be pabaigos ir gausiu. Ne. Mes esame demokratinės valstybės laisvi piliečiai ir laikomės įstatymų. Labai jau knieti sužinoti, kokią laimės paukštę gausim ateinantiems penkeriems metams. Mintiju ašai, kad blogiau būti neturėtų, o geriau – visada prašom. Na kol vieni džiaugiasi, o kiti liūdi rinkimų rezultatais, noriu pranešti svarbią žinią – mūsų karalystę aplankė irgi ne kas kitas, o sėkmė, tiesiog su visa paukšte atplasnojo. Ašai čia ne apie mūsų valdovę.
Tikriausiai tūlas galėtų mestelėti, kad mūsuose ir taip jau viskas, kaip gražiausioje pasakoje: turime ledinę skaidriausiąją valdovę, argi ne sėkmė; turime ypatingai moterišką jos pagalbininkių komandą, nužengusią nuo podiumo, argi ne laimė; turime pabaigtą stadioną ir besibaigiantį baseiną su nuo vasario mėnesio leidžiamu vandeniu, tai sakykite, ar dar maža? Žinoma, kaip plyšavo vienas scenos korifėjas: „bet niekada man meilės nebus per daug“, tai ir ašai drįsčiau pasakyti, kad niekada mums laimės ir sėkmės nebus per daug. Na pasvarstykime drauge, argi blogai, kad mūsuose tiek daug besikeičiančių dalykų: vietinė valdžia pasikeitė (na trupučiuką atsinaujino, atsigražino), mūsų visų bendras požiūris į gyvenimą ir gražėjančias Širvintas pasikeitė (dabar vos ne kas antras deklamuoja išmoktą maldelę – miestas gražėja, miestas tvarkosi, miestas keliasi iš numirusių), pasikeitė ir gaunamų paslaugų kokybės supratimas, o tiksliau ne supratimas, o drąsa skųstis ir ieškoti teisybės. Dabar viskas gerai, įsivaizduokite, mūsų šitą kraštą iš „Š“ raidės, šitą karalystę galime drąsiai vadinti sėkmės ir laimės oaze.
Štai paskutines naujienas mano Pranutė pargabeno iš miesto, tai sakau ašai jajai, tikriausiai nieko rimtesnio ir svarbesnio nebevyksta, jei tokias smulkmenas vėjai gainioja. Taigi, porina mano žinių ir naujienų šaltinis, kad kokia ten močiutėlė ligoninėje nugriuvo. Na ir kas, kaimynas Jonas kasdien griuvinėja, kol namolei pareina po sunkaus darbo ir papildomo dopingo. O jau kokios mėlynės po to atsiranda, nebereikia ir pasakoti. Bandė dar man Pranutė akysna lįsti, bet numojau tik ranka, aplankys tą močiutėlę mūsų didžiai gerbiamoji ir skaidriausioji valdovė, paims už rankos ir, kaip sakoma, stebuklas vietoje – senolė bus sveika ir laiminga, ilgai minės mūsiosios valdovės galybę ir atjautą, supratingumą ir dėmesingumą. Jei kam reikės, (nors tikriausiai nebus tokių, čia tiesiog, taip nutiko: spintelė ar kas ne vietoje pasimaišė, o ir senolės liga tokia, kad griūti tenka), pagrūmos piršteliu ir sėkmės bei laimės paukštė vėl sugrįš į savo lizdelį.
Va geriau pakrutintume galvas mintydami, kas nutiko prie mūsų karalystės bestatomam simboliui – dvigalviui briedžiui. Dar pernai pradėta, bet ir nustota. Jokios žinios nebesugaudau iš savo šaltinių, tad belieka kliautis savo įžvalgomis ir su jumis, mielieji mano, pasidalinti, kodėl čia tos sėkmės paukštės nesimato. Svarstau ašai taip, jeigu darbai sustojo, tai arba pinigai išseko, bet taip mūsuose nebevyksta, yra tų pinigų, vadinasi, tuomet kažkas valdovei skaidriausiajai neįtiko, o tai reiškia, kad teks kažkaip uodegą sukti šio simbolio kūrėjui ir išpildytojui, kad įvažiavimas į karalystę būtų kerintis, o ne gąsdinantis, kaip dabar yra: apmuturiuotas plėvele, pusiau skustas, pusiau luptas, o svarbiausia – dar ir be lempučių. Tai kas čia pas mus, viduramžiai, tai ką mes kokie prasčiokai prie liktarnų žibalinių gyvename. Nepraeis, mielieji mano, oi nepraeis tokie dalykai. Jei jau taip, tai tegu susirenka jis, kūrėjas, tuos savo griaučius, menu vadinamus, ir vežasi, rasim mūsuose menininkų, kurie sumeistraus kokią valdovės prototipo (čia sakė, taip vadinasi panašumas į kažką) nimfą, jojančią ant briedžio, o jojo raguose tupinti sėkmės ir laimės paukštė, kurios uodegą laiko ta pati nimfa, o gal kokia amazonė. Na čia skonio ir meninio sprendimo reikalas. Svarbiausia, kad tos paukštės nesilankytų, o nuolatos čia gyventų ir perėtų. Ot gyventume, tik pagalvokite, nebereiktų mums vargti ir sukti galvos dėl savo ateities.
Viltingos ir sėkmingos jums savaitėlės linki Varpininkas
Parašykite komentarą