Šešios lėlės – Šešuolėliai
Koks gražus kaimo pavadinimo atsiradimas. Kur, kokios, kas jas turėjo, kieno jos buvo, neaišku. Tačiau tai, kad šį vietovardį sudaro lietuviški žodžiai, galima daryti išvadą, kad šiose vietose buvo kalbama lietuviškai. Mūsų rajone yra dveji Šešuolėliai. Pradėjau iš kito galo: nuo antrųjų. Antrieji Šešuolėliai pakeliui į Giedraičius.
Ant gana aukšto skardžio į dangų žvalgosi grakštūs bažnyčios bokštai. Netoli kaimo kapinaitės. Išsukus iš pagrindinio Širvintos–Giedraičiai kelio į Šešuolėlių II Žolynų asfaltuotą gatvę, kairėje pusėje išsidėstę gana dailūs namukai. Apie namus daug erdvės: dideli kiemai, platūs gėlynai. Tačiau gėlių nėra daug. Nušienauta kiemo žolė jau palikta žiemoti. Spalis. Baigiasi gėlių žydėjimo laikas. Atsėlina vėlyvo rudens ramybė. Rami ir šios dienos popietė. Gatvėje – nė gyvos dvasios. Keliuose kiemuose stovi automobiliai – turėtų būti žmonių, tačiau kieme jų nėra, o vartai aklinai uždaryti. Ką daryti? Su kuo pasikalbėti apie kaimo buvusį ir esamą gyvenimą? Taip besidairant sušiugždėjo medžių lapai po einančių kojomis. Du bičiuliai keliauja namo. Pasirodo, vienas tikras šešuolietis, čia gimęs, čia augęs ir dabar čia tėvų namuose gyvenantis ir niekur kitur nesiruošiantis gyventi. Tik čia! „Geras, gražus kaimas, tik dabar labai aptilo“, – vienan balsan porino draugai. „Jei ką įdomesnio rūpi sužinoti, tai būtinai aplankykite Oną Mažulienę. Ji viską atsimena. Ji gera, nepyks, kad mes pasiūlėme į ją kreiptis“, – taip pasakė mano sutikti vyrai parodydami, kur gyvena ponia Ona.
Užbėgdama į priekį, tikrai galiu pritarti vyrų nuomonei, kad O. Mažulienė gera ir draugiška. Mane sutiko su šypsena, kaip seniai matytą pažįstamą. Tarytum senos pažįstamos susėdome prie stalo ir pradėjome kalbėtis.
Gimusi šiuose Antruose Šešuolėliuose, darbščioje, tvarkingoje šeimoje. „Tada visos tokios šeimos buvo. Neatsimenu, kad girtautų kaip dabar“. Čia lankė mokyklą. O mokykla visai vietoje. Tik po karo jokių vadovėlių nebuvo. Mokėsi iš įvairių knygučių, kas kokias turėjo. Bibliotekoje buvo ne ką geresnės – supašytos, sudraskytos, išplėšytais lapais. Visi vaikai stropiai mokėsi, prie žibalinės lempos atlikdavo namų darbus. Pirmoji mokytoja Pocevičiūtė-Kochanauskienė mokė apie penkiasdešimt mokinių ir puikiausiai su jais susitvarkė. Mokinukai gerbė ir mylėjo mokytoją. Neprieštaravo ir nesiginčijo su vyresniais, o tarpusavyje visko būdavo, tačiau ginčai ar nesutarimai greitai būdavo išsprendžiami, kol mokytoja nesužinodavo.
Taip jau atsitiko, kad ponia Ona dabar gyvena priešingoje gatvės pusėje, nei buvo jos gimtieji namai. Ištekėjusi persikėlė pas vyrą į Navasiolkų kaimą. Greitai užgriuvo didysis melioracijos bumas. Navasiolkuose buvo šešiolika kiemų ir visiems įsakyta išsikelti. Nenorėjusiems paklusti prigrasino, kad į jų namus nebus tiekiama elektra. O taip norėjosi tos šviesos! Gavo kaimiečiai išmokas ir persikėlė į Antruosius Šešuolėlius. Bepiga buvo poniai Onai, ji sugrįžo į savo gimtinę ir nusipirko namą visai priešais savo tėvukus. Mokėsi jos keturi vaikučiai toje pačioje mokykloje, kurią lankė jų mama. Tik mokykloje tuo metu mokėsi apie šimtą aštuoniasdešimt mokinių. Vadovėliai ir sąsiuviniai bei rašymo priemonės buvo nepalyginamos su pokario laikų mokykliniais reikmenimis. Dirbo net penkios mokytojos, kurios atvažiuodavo iš Širvintų. Tada autobusai net penkis kartus atvažiuodavo į Antruosius Šešuolėlius.
Pirmuosiuose Šešuolėliuose buvo dvaras, kuriame veikė kolūkio kontora, paštas, o Antruosiuose Šešuolėliuose – mokykla ir bažnyčia. Vieni šešuoliečiai su kitais dažnai susitikdavo, turėjo bendrų reikalų. Dabar į Pirmuosius nėra reikalo eiti: ten nebeliko jokių įstaigų, o jie turi ateiti bent porą kartų per metines šventes į bažnyčią. Tad retkarčiais tenka susitikti jaunystės pažįstamus bažnyčioje.
O ponia Mažulienė nuolatinė bažnyčios lankytoja. Dvidešimt metų išdirbusi Lietuvos pašto Širvintų skyriuje, kunigo pakviesta, ėmėsi tvarkyti Šešuolėlių bažnyčią. Spėdavo ne tik namie, bažnyčioje susitvarkyti, bet spėdavo į bažnyčios choro repeticijas, o reikalui esant, ir šermenyse pagiedoti.
„Prie kelio stūkso dviejų aukštų didelis, bebaigiąs sugriūti medinis pastatas, kas jame buvo?“ – paklausiau. Manau, kad vietinė ponia Ona žinos, nes ko klausiau, nieko tikro taip ir nesužinodavau. „O tai ponios Antalisovos dvaras. Kadaise jis buvo labai prižiūrėtas, išpuoselėtas. Čia buvo įrengta netgi oranžerija. Dvare lankydavosi Lietuvos Prezidentas A. Smetona, ne tik dvare, jis dalyvaudavo ir bažnyčios mišiose. Mes, vaikai, spoksodavome į Prezidentą, tačiau netriukšmaudavome, žiūrėjome tylėdami, bijodami pakrutėti. O kodėl? Gal iš pagarbos jam. Kiekvienuose namuose tada buvo gražiuose įstiklintuose rėmuose Prezidento portretas, – paaiškino p. Mažulienė. – Per valdžių pasikeitimą dvarininkė Antalisova išvyko į Lenkiją. Dvaras tapo visų nuosavybe. Buvo apgyvendintos kolūkiečių šeimos. Niekas jo neremontavo. Dabar stūkso kaip vaiduoklis. Daug geresniuose namuose nebėra kam gyventi, o kas jame gyvens?“ – svarstė p. Mažulienė. „Ar daug dar yra kaime vietinių gyventojų?“ – vėl paklausiau. „Kaip sakė tie du vyrai – tik aš ir Jonas. Tik jis daug jaunesnis, bet irgi vietinis. Yra Šešuolėliuose seniai gyvenančių, tačiau jie ne vietiniai. Kituose namuose gyvenama tik vasaromis, yra ir visai apleistų negyvenamų. Nebėra jaunimo, nėra mokinių. Mokykla jau seniai uždaryta. Autobusai retai pravažiuoja, tad reikalui esant sunku pasiekti Širvintas, o kitus miestus pasiekti visai neįmanomas dalykas, jei ne vaikai ar anūkai, turintys automobilius. Jie mane viskuo ir aprūpina, tai aš turiu laiko pasikalbėti su kaimynėmis, paplepėti telefonu su draugėmis. Visada skaitau laikraščius, tai nuo darbo pašte likęs įprotis. Nėra to bendravimo, koks buvo jaunystėj auginant vaikus. Susirinkdavome didelis moterų būrys, pasikalbėdavome, pasijuokdavome, bėdas išsipasakodavome. O dabar tylu. Daugelio namų langai tamsūs. Išeinu viena į kiemą, grėbiu lapus, o niekas nė „Padėk, Dieve“ nepasakys. Gerai, kad čia pat gyvena sūnus su šeima, savaitgaliais atvažiuoja anūkas.Taip ir gyvenu nutilusiuose Šešuolėliuose“, – užbaigė pokalbį išlydėdama mane ponia Ona Mažulienė.
Nuotraukos autorės
Parašykite komentarą