Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  lapkričio 14 d. laikraščio „Širvis“  44-ame šių metų numeryje.

Nenumaldomai tolsta tie metai, kai buvo baisu būti savo namuose, kai reikėjo bijoti nepažįstamo žmogaus, kai jauni vyrai turėjo trauktis į miškus ir kovoti už savo šalies nepriklausomybę. Nepaliaujamai bėga metai, negailestingai mažėja tų kovų dalyvių, tų laikų liudytojų. O kaip reikėtų juos išgirsti, išklausyti. Jie yra mūsų šalies istorija. Ir kiekviena istorija kitokia, ir kiekviena baisi tragedija. Kiek sugadintų gyvenimų, kiek išgyventa kančių. Kentėjo ištremtieji, kentėjo ir tėvynėje likusieji. O kiek teko patirti kovojusiems už laisvę ir neišvengusiems „teisingo“ teismo, tapusiems tautos priešais politiniams kaliniams.

Širvintose gyveno a. a. Antanina Ubartaitė-Didžiokienė, savo jaunystės dienas ramiai leidusi tėvų ūkyje, Žemaitijoje. Tačiau ar galima buvo ramiai jaustis namie, kai pusbroliai, kaimynai, draugai pasitraukė į gūdžias Žemaitijos girias. Vyrai kovojo ginklais, o namiškiai jiems kaip įmanydami padėdavo. Jauna Antanina tapo miško brolių „kojomis“ – Kęstučio apygardos Lydžio štabo Antano Joniko (slapyvardžiu Rolandas) būrio ryšininke. Daug nemiegotų naktų, įtampos ir nerimo dienų teko išgyventi jaunajai ryšininkei. Ji buvo atsargi konspiratorė. Tačiau, kai 1947 metais žuvo kovotojai pusbroliai Vytautas ir Romanas Jauniškiai, stribams nesudėtinga buvo išsiaiškinti, kas yra jų pusseserė Antanina. Taigi ryšininkė namuose buvo suimta ir kaip politinė veikėja nuteista penkeriems lagerio ir trejiems tremties metams. Gyvenimas kalėjime, maistas, jei tai galima pavadinti maistu: kažkas sumaišyta su pjuvenomis, o suvalgius nežinai, valgei ar ne. Darbas miške už penkiolikos kilometrų, plytinėje, akmens skaldykloje. Tokios gyvenimo ir darbo sąlygos, patyčios ir mušimai nesugniuždė Antaninos. Ji oriai, be dejonių kentė pragarą tikėdama, kad jos Tėvynė tikrai bus laisva. Sulaukė Sibiro kankinė to džiaugsmo – laisvės, dėl kurios kovojo, kalėjo, žuvo tautiečiai. Tačiau ilgi kalinimo metai atsiliepė sveikatai.

Gyvendama Širvintose, sąžiningai dirbo ligoninės chirurginiame skyriuje, poliklinikoje, tačiau mielo darbo turėjo atsisakyti, nes ėmė „streikuoti“ regėjimas. Odesoje akių ligų profesorius nusistebėjo, kodėl taip ilgai delsta ir nesikreipta pagalbos dėl atšokusios tinklainės. Jau pavėluota, jis niekuo negalįs padėti. Kai sužinojo, kad akių tinklainė nuo saugumiečių daužymo buože atšoko – viskas jam tapo aišku ir klausimų nebuvo. Profesorius buvo teisus: kuo toliau, tuo labiau silpo Antaninos regėjimas ir paskutiniaisiais gyvenimo metais ji tapo visiška nerege.

Senbuviai širvintiškiai gerai pažinojo a. a. Albiną Bagdonavičių ir kaimynystėje gyvenusį statybininką, bitininką a. a. Steponą Didžioką. Pasirodo, šie du vyrai pažįstami jau gana seniai – jaunystėje kovojo Čiobiškio apylinkėse, Didžiosios kovos apygardoje, vadovaujami Jono Misiūno-Žaliojo Velnio. 1946 metais Steponą Didžioką už partizaninę veiklą suėmė Vilniuje. Mušė ir kankino žymiuosiuose Saugumo rūmuose. Kai tvirto kovotojo neįveikė kankinimais, nuteisė ir jau kaip politinį kalinį ištrėmė ten kur ir priklauso tokiems – Sibiran. Teko dirbti akmens anglies, aukso kasyklose, statybose. Karagandoje susitiko du politiniai kaliniai, lietuviai Antanina ir Steponas, čia juos sutuokė kunigas. Sibire gyveno beveik devynerius metus. Grįžę į Lietuvą apsistojo Stepono gimtinėje, Antaninavoje. Jau daug vėliau kaip statybininkui S. Didžiokui su šeima buvo skirtas butas Širvintose. Spalį suėjo dvidešimt vieneri metai, kai išėjo anapilin kovotojas politinis kalinys Steponas Didžiokas.

Prisiminimais apie savo tėvus pasidalino Loreta Kinderevičienė. Šiai maloniai, paslaugiai, geraširdei moteriai dar neužgijusi žaizda dėl gegužės mėnesį palaidotos mamos Antaninos. Netektį Loreta malšina atsidavimu darbui Parapijos globos namuose. Sukasi kaip voverytė, skuba iš vieno kambario į kitą ir vis maloniai šypsodamasi, visiems rasdama gerą žodį, paglostydama ar apkabindama. Myli Loretą ir globos namų gyventojai. Tai ji rateliuose veža sunegalavusius gyventojus pas gydytojus, o dažnokai tenka lydėti ir į Vilniaus ligonines. Neskaičiuoja valandų, nežiūri, ar jai priklauso pagal pareigybę ar ne. Jei reikia kam Loretos pagalbos, ji bus suteikta, nors nuo to nukentės šeima.

Loreta apie mediko darbą svajojo dar besimokydama Širvintų 1-oje vidurinėje mokykloje. Gal šioms svajonėms turėjo įtakos mamytės Antaninos darbas medicinos įstaigose, gal tiesiog noras padėti sergančiam. Įstojo ir sėkmingai baigė Vilniaus medicinos kolegiją, o ją baigusi tapo akušere. Širvintose tuo metu labai trūko tokių specialisčių, tad paskyrimas namo buvo labai tinkamas ir jaunai specialistei, ir mūsų rajono ligoninei.

1991 metų sausį Loreta kaip tik dar buvo kolegijos studentė. Kaip elgėsi, ką veikė tuo metu medicinos mokslus krimtusi studentė? Be reikalo pasidomėjau. Kaip galėjo namie ramiai tūnoti kovotojų už Tėvynės laisvę dukra? Žinoma, tą naktį ji su gera drauge Loreta Asanavičiūte buvo prie Seimo rūmų, vėliau nuėjo prie televizijos bokšto. Draugės stovėjo visai šalia viena kitos, tačiau vilnietei Loretai nebuvo lemta išgyventi, nors aplinkui buvę gynėjai ir širvintiškė Loreta traukė po tanko vikšrais patekusią Asanavičiūtę. Tą naktį taip pat žuvo geras Loretos pažįstamas Ignas Šimulionis. Ir dabar, atvykusi prie televizijos bokšto, Loreta nusiauna batelius. „Čia šventa, krauju aplaistyta žemė,“ – sako ji. O Vilniuje Loretai tenka dažnokai lankytis darbo reikalais, be to, čia, Vilniaus universitete antrame kurse biologiją studijuoja duktė Liucija, UAB „FL Technics“dirba sūnus Gražvydas. Mamai rūpi, kaip įsikūrę gyvena jos suaugę vaikai, o šie, kai tik randa laisvo laiko, skuba namo. Vaikams Širvintos gimtasis miestas, o Loreta gimusi toli nuo Širvintų – Skuodo rajone, Mosėdyje. Tačiau ir Loretai Širvintos seniai tapo namais: čia pati augo, mokėsi, čia gimnaziją baigė jos vaikai. Poilsio valandėlėmis Loreta su Gražvydu ir Liucija pasikalba apie mokyklos laikus. Atrodo, taip neseniai pati lankė vidurinę, dar ir dabar kai kurie ją mokę mokytojai dirba. Geri prisiminimai apie mokytojas Zofiją Bukelytę ir Margaritą Vaičelytę lydi Loretą iki šiol, vaikai turėjo savo mylimus mokytojus.

Taip, Širvintos dabar Loretos ir jos šeimos namai: čia ilsisi mylimi tėvai, čia daug draugų, pažįstamų, bendradarbių. Myli Kinderevičių šeima Širvintas, o laisvadieniais Loretai tik spėk suktis: vyras, namai, vaikai. Sukasi ir dar kaip. Viskas sutvarkyta, visur suspėta. Taip ir toliau laikykitės, miela Loreta.

Straipsnis buvo išspausdintas  lapkričio 14 d. laikraščio „Širvis“  44-ame šių metų numeryje. Nenumaldomai tolsta tie metai, kai buvo baisu būti savo namuose, kai reikėjo bijoti nepažįstamo žmogaus, kai jauni vyrai...