Tweet

Istoriniai šaltiniai byloja, kad nuo seno Bagaslaviškyje gyveno šviesūs žmonės ir kultūra tame krašte nebuvo svetimas reiškinys. XX amžiaus pradžioje čia buvo prenumeruojama lietuviška spauda, sumanyta steigti biblioteką (deja, leidimas nebuvo gautas), veikė Vilniaus „Aušros“ draugijos skyrius. Dabartinio Širvintų rajono teritorijoje, būtent Bagaslaviškyje, įvyko pirmasis viešasis lietuviškas vakaras. Apie tai buvo nemažai rašyta to meto periodinėje spaudoje. 1906 metų  birželio 24 dieną, per Šv. Jono atlaidus Bagaslaviškyje pirmąsyk viešai vaidinta. Vaidinimo sumanytojas ir puoselėtojas buvo parapijos klebonas Povilas Burbulis. Artistų pavardės, deja, neišliko. (O gaila, gal ne vienas bagaslaviškietis sužinotų apie protėvių gabumus.) Nežinoma ir vaidinimo vieta, greičiausiai tai buvo kokio ūkininko kluonas. Suvaidinti net du kūriniai: Gabrielės Petkevičaitės-Bitės socialinės problematikos drama „Kova“ (tai buvo apskritai pirmas šios pjesės pastatymas, nors išspausdinta ji  1900 metais) ir Miko Palionio iš lenkų kalbos laisvai išversta komedija „Žilė galvon – velnias uodegon“. Pasak spaudos,vaidinta visai neblogai ir nemenkam žiūrovų būreliui tikrai patiko. O štai lenkų dvarininkai „Kovoje“ įžiūrėjo agitaciją prieš valdžią ir apskundė rengėjus. Skundas buvo tikrinamas, bet niekas nenukentėjo.

Tai nebuvo vienkartinis aktorių pasirodymas. Tų pačių metų spalio 28 dieną naujai pastatytoje klebonijoje vietinių parapijiečių būrelis vėl vaidino du kūrinėlius: komediją „Velnias spąstuose“, autorius Dvi Moterys, ir „Neatmezgamasai mazgas“, autorius Petras Pundzevičius-Petliukas. Dviejų moterų slapyvardžiu pasirašinėjo Žemaitė ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.  Apie vaidinimą klebonijoje po blaivininkų draugijos susirinkimo pasakojama spaudoje ir 1913 metais, jau esant kitam klebonui. Nežinoma, ar tai buvo nauja iniciatyva, ar būrelis veikė visą laiką, nes daugiau duomenų nerasta.

Po 110 metų Bagaslaviškio pagrindinės mokyklos mokytoja Roma Vareikienė sumanė atgaivinti , kaip ji pati pavadino, „Bagaslaviškio parapijos teatrą“. Į pagalbą pasikvietė Bagaslaviškyje gyvenančią žurnalistę Rasą Kazlaitę ir pradėjo artistų paieškas. Likus vos porai savaičių iki Šv. Jono atlaidų, į pirmą repeticiją susirinko aktoriai: Edita Rutkauskienė, Kazys ir Vlada Visackai, Jurgita Bagdonavičienė, Audrius Sargelis, Liucija Rumšytė, Česlava Jurkūnienė , Asta Sapitavičiūtė ir kunigas Vidas Bernardas Sajeta, vaidinęs kleboną, vis raginantį kaimo liežuvautojas ne apkalbas skleisti, o melstis. Koks vaidinimas be muzikantų: Kazys Petreikis, Antanas Rutkauskas, Stasys Lūža ir Andrius Sapitavičius vaidinimą pagyvino muzika ir dainomis. Parapiją aptarnaujantis Širvintų parapijos dekanas Leonas Klimas ne tik neprieštaravo, bet visokeriopai palaikė gražią iniciatyvą, tad kasdienės repeticijos prasidėjo. Dekanas Leonas Klimas ir kunigas Vidas Bernardas Sajeta tapo vaidinimo globėjais. Veikliosios organizatorės pasiskirstė pareigomis: Roma tapo režisiere, o Rasa užsiėmė organizaciniais reikalais, t. y. prodiusavimu. Ji ieškojo rėmėjų, po visus parapijos kaimus vežiojo skelbimus, kvietė gyventojus į atlaidus ir vaidinimą po jų. Vienu rėmėjų tapo Vilniaus Mažasis teatras, paskolinęs dalį spektakliui reikalingų rūbų. Be teatro renginį rėmė ir Širvintų kultūros centras, Bagaslaviškio mokykla, bei Bagaslaviškio pieninė. Vaidinti nutarta tą patį spektaklį, kaip ir prieš 110 metų: Gabrielės Petkevičaitės-Bitės – „Kova“.

Saulėtą ir karštą Joninių dieną parapijiečiai rinkosi į Bagaslaviškio bažnyčią. Mišias aukojo daugumai gerai pažįstamas kunigas Kęstutis Kazlauskas, prieš 25 metus čia klebonavęs. Vaidinimo dalyviai į bažnyčią atėjo su sceniniais rūbais, todėl traukė daugelio akis. Kunigas Bernardas po pamaldų paragino visus eiti žiūrėti spektaklio, pajuokavęs, kad šiemet tai yra privaloma atlaidų dalis.

Mokyklos kieme po gluosniais svyruokliais buvo pastatyti suolai, bet susirinko nemažai žiūrovų, tad daliai jų teko pastovėti. Mokytoja Roma papasakojo žiūrovams apie pirmąjį vaidinimą Bagaslaviškyje, pristatė veikėjus. Nelengva buvo aktoriams, nes jie kepė saulėje, bet kokybė dėl to nenukentėjo, visi labai stengėsi ir viskas pavyko. Vaidinimą nuolat lydėjo juokas ir plojimai. Visi kalbinti žiūrovai (o pakalbinau tikrai nemažai) vienu balsu tikino, kad labai patiko ir tikrai norėtų, kad spektaklių būtų daugiau. Kai kurie buvę bagaslaviškiečiai, iš artimųjų išgirdę apie neeilinį įvykį, specialiai dėl to važiavo į atlaidus ir neliko nusivylę. Kaip taikliai pastebėjo organizatorė Roma Vareikienė, po pjesės parašymo praėjo daugiau nei šimtas metų, o pagrindinės problemos ir vertybės liko tos pačios. Meilė Tėvynei ir gimtajai kalbai, emigracija, ponų ir samdinių santykiai – visa tai aktualu ir šiandien.

Bagaslaviškiečius su šaunia ir prasminga idėja, su naujo kolektyvo susikūrimu pasveikino ir sunkių repeticijų pasaldinimui šakotį įteikė Gelvonų seniūnijos seniūnas Lionginas Juzėnas. Spektaklio dalyviai buvo apdovanoti knygomis ir lauko gėlių puokštėmis. Pasveikintas svečias kunigas Kęstutis Kazlauskas. Neužmiršta, kad švenčiamos Joninės. Vaidinimo dalyviai su muzikantais užtraukė „Buvo naktys švento Jono“ ir visiems Jonams ir Janinoms uždėti ąžuolo lapų vainikai. Organizatorės sakė, kad suskaičiavo parapijoje 22 Jonus.  Nuoširdžiai padėkojus visiems dalyviams ir rėmėjams, parapijiečiai buvo pakviesti į mokyklos fojė. Čia vyko irgi tradicija tapusi agapė iš pačių suneštų gardumynų.

Bagaslaviškiečiai dėkingi veikliosioms Romai ir Rasai ir tikisi, kad Bagaslaviškio parapijos teatras gyvuos ir džiugins žiūrovus. To tikisi ir patys artistai. Repeticijos truks toliau, nes Liepos 6-ąją, Valstybės dienos proga, jie kviečiami vaidinti Gelvonuose. Gerų jums pasirodymų!

Istoriniai šaltiniai byloja, kad nuo seno Bagaslaviškyje gyveno šviesūs žmonės ir kultūra tame krašte nebuvo svetimas reiškinys. XX amžiaus pradžioje čia buvo prenumeruojama lietuviška spauda, sumanyta steigti biblioteką (deja, leidimas...