Šilumininkų apetitas nepasotinamas
Jonė Lieponė
Straipsnis buvo išspausdintas vasario 21 d. laikraščio „Širvis“ 7-ame šių metų numeryje
Dienraščio „Lietuvos rytas“ skaitytojai jau ne vieną mėnesį šeštadieniais turi galimybę pasiskaityti, koks gėris yra daugiabučių renovavimas ir kokie atsilikėliai yra tie, kurie nesiima kuo skubiau to imtis. O man vis kirba abejonė: ar nebūsim vėl pamauti, it sliekai ant kabliuko, ant gražbyliautojų iš valdžios institucijų saldžių pažadų? Laikraščio reklamose nėra tų, kurie šiandien verkia ir graužiasi nagus, kad patikėjo rožinėmis vizijomis ir pablogino namo būklę bei dar liko skolingi valstybei. Visko pasitaiko, pasakys ne vienas. Sutinku, bet, kai pasitaiko būtent tau, tokie raminimai nelabai guodžia. Svarbiausias argumentas – žymiai mažesnės šildymo kainos. Taip, kol renovuotų namų vis dar mažuma (kitaip nebūtų tų nuolatinių reklaminių straipsnių). Bet kada nors būsim visi įveikti, visi daugiabučiai renovuoti. Ir iš ko gi tada savo gerovę kurs šilumos fronto kariai? Teisingai, kels tarifus ir vėl mokėsim daug už šilumą, plius – paskolą už „nerealiai“ naudingą renovaciją. Sakot, labai jau juodas scenarijus. Kaip mėgstama sakyti: „o kas gali paneigti…“ Geriau jau ruoškitės tam juodajam variantui, nes jis labiausiai tikėtinas.
Kad šilumininkų apetitai yra dideli ir nuolat auga, tenka įsitikinti daugumai vartotojų. Jau esu rašiusi apie daugiabutį, trečius metus mokantį už „šildymą namo reikmėms“, nors tokio šildymo nėra, laiptinėje buvęs radiatorius seniai nenaudojamas ir netgi išmontuotas. Nepaisant to, ponios iš šilumininkų kontoros, klapsėdamos blakstienomis, atšauna: „Čia nieko naujo, tiesiog pasikeitė skaičiavimo metodika, – ir dar priduria, – jei radiatorius laiptinėje būtų „gyvas“, mokėtumėt dar daugiau, dabar tarifas yra sumažintas.“ Skamba kaip pasityčiojimas. Taip, be abejo, mokėtume brangiau, bet žinotume už ką mokam, radiatorius šildytų. O dabar? Pasidomėjau, ar kas nors pasikeitė? Taip, pasikeitė, atsakė kalbinta minimo namo gyventoja. Iki šiol mokėjom apie penkis eurus, o štai sausio mėnesio sąskaitoje puikuojasi visi aštuoni ir dar su „uodegėle“. Nesama šiluma vis brangesnė?
Paskutiniame „Širvio“ numeryje perskaičiau skaitytojos pasakojimą apie dar vieną mūsų šilumininkų „išradimą“ – jau pusmetį skaičiuojamą mokestį už nepaskirstytą šilumą, kitaip tariant, už kaimynų skolas. Panagrinėjau to laikotarpio savojo buto sąskaitas ir nieko nesupratau. Pirmoje sąskaitoje, už pernai metų rugpjūtį, šioje eilutėje yra suma su minuso ženklu. Kitoje sąskaitos pusėje esantys paaiškinimai teigia, kad tai permokėta suma. Vadinasi, mūsų name ne tik nėra skolininkų, bet ir kažkas yra sumokėjęs į priekį? Tai kam iš viso šis mokestis reikalingas? Kitus mėnesius šios eilutės suma, kad ir nedidelė, bet vis auga. O paskutinė, sausio mėnesio sąskaita ir vėl su minuso ženklu. Kitaip, kaip absurdu, šio mokesčio pavadinti neišeina.
Turim ir dar vieną absurdišką mokestį – už skaitiklių eksploataciją. Jis kas mėnesį piniginę paplonina daugiau nei euru, bet kas ir kaip vykdo tą eksploataciją, visiškai neaišku. Svarbiausia – surinkti pinigus?
Šilumos ūkio atstovai yra, ko gero, kūrybingiausi, niekas kitas tiek naujų mokesčių neprigalvoja. Mokesčiai už šildymą ir taip yra patys didžiausi, o kai dar vis naujų priedų atsiranda, apima neviltis. Dabar įsivaizduokit: mieste renovuoti visi daugiabučiai, šildymo išlaidos sumažėjo dviem trečdaliais (tokie skaičiai dažniausiai skelbiami tuose reklaminiuose šalies spaudos straipsniuose). Kaip išgyvens „Širvintų šiluma“? Atspėjote, kels tarifus. Įmonės steigėja – rajono savivaldybė tikrai pritars, juk nežlugdys savos įmonės. Geriau lai žlunga gyventojai, taip jiems ir reikia, kitą kartą nebus tokie patiklūs. Tik ar bus kitas kartas?
Parašykite komentarą