Šimtmečio atgarsiai
Valda PATINSKIENĖ
Jau tapo tradicija, kad svarbiausi renginiai Musninkuose pradedami prie paminklo savanoriams. Paminkle iškaltų savanorių pavardės primena, kad jauni vyrai drąsiai stojo ginti jaunos Tėvynės jai labai sunkiu metu. Nuo tų kovų laiko prabėgo šimtas metų, nebeliko gyvų tų laikų dalyvių ir liudininkų, negailestingai mažėja ir didvyrių palikuonių. Todėl labai nudžiugau sužinojusi, kad mano gera pažįstama Monika Ališauskienė yra Musninkų savanorių paminkle įamžinto savanorio Broniaus Kanio duktė.
Monika palyginti neseniai apsigyveno mūsų mieste, tačiau greitai apsiprato ir tapo labai reikalinga rajono „Bočių“ gyvenime, įsiliejo į politinių kalinių-tremtinių chorą, susirado daug draugų ir bendraminčių. Pati augusi penkių vaikų šeimoje, su vyru susilaukė penkių dukterų. Dukros baigė mokslus, turi savo gyvenimus.
2019 m. gegužės 2 d. Motinos dienos proga Prezidentė Dalia Grybauskaitė už užaugintus ir gerai išauklėtus penkis vaikus apdovanojo Moniką ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Aktyvi, visada savo nuomonę turinti ir ją apginanti Monika nelinkusi nuobodžiauti net nelemto karantino metu. Tad labai ilgai derinome laiką, kada galėsime pasikalbėti apie tėtį savanorį Bronių Kanį, kurį Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio sukakties paminėjimo proga apdovanojo Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
„Gimęs ir augęs Siesikų parapijoje, Toliūnų kaime, šešių vaikų šeimoje Bronius iš berniukų buvo vyriausias. Jam dažniausiai teko dirbti šalia tėvo, tad pagrindinius vyriškus darbus puikiai išmanė. Neilgai pasidžiaugė jaunas vyras gyvenimu pas mamą. Vos dvidešimt trejų negalėjo likti kurčias Lietuvos Vyriausybės 1918 m. gruodžio 27 d. atsišaukimui: „Vyrai! Vienybėje, kaip broliai, pasidavę viens kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi kaip vienas, stokim už Tėvynę! Lietuva pavojuje!.. Šiandieną Lietuvos likimas mūsų pačių rankose. Nelaukdami toliau nė valandos, kas myli Lietuvą, kas trokšta laisvės, kas pajėgia valdyti ginklą, stokime visi į Lietuvos Krašto Apsaugą… Drąsiai, be baimės, kaip mūs tėvai ir sentėviai, užstokim priešams kelią, pakelkim žygį už mūsų Motiną Tėvynę, už Lietuvos valstybę!“
Ona ir Bronius Kaniai
Ar galėjo mano tėvas likti kurčias tėvynės balsui, šaukiančiam į pagalbą? Jo pasirinkimui neprieštaravo nei tėvas, nei mama. Po kovų, sugrįžus į namus, tėčiui buvo skirtas 16 ha apaugusios krūmais žemės plotas Musninkų valsčiuje, Narvydiškių kaime. Jaunas kovotojas ėmėsi darbo. Ant apleistos žemės pradėjo kurti naują gyvenimą, o turėjo tik darbščias rankas ir jaunystę. Pasistatęs nedidelį namelį, iš tėviškės 1927 m. atsivežė jauną šešiolikmetę žmoną. Darbšti, dievobaiminga jauna šeima, auginanti penkis vaikus, neilgai trukus jau turėjo arklį, karvę, o svarbiausia namuose netruko duonos. Atrodė, kad gyvenimas nusistovėjo ir tarpusavyje sutariančios šeimos narių laukia ramus gyvenimas. Tačiau ne. Karas! Teko naktimis slėptis miškuose, glaustis pas kaimynus. O kas tėvų nuomone vertingiausia, buvo sudėta skrynion ir saugiai paslėpta. Joje rado vietą savanorio medalis, graži, šilkiniais siūlais išsiuvinėta vytis.
Karui pasibaigus, 1949 metais tėvų žemė buvo nacionalizuota ir tėvuko prakaitu išdirbta, derlinga tapusi žemė atiteko kolchozui. Sunkiai tėvai pakėlė ūkio praradimą, ilgainiui tai atsiliepė ir jų sveikatai. Puikiausiai iki šiol atsimenu tėtės žodžius: „Pamatysit, kolūkių tikrai nebus, jie neišsilaikys. Žemė turi būti atiduota savininkams. Žemė turi turėti šeimininką.“ Išsipildė tėtės žodžiai, tik jam nelemta buvo to pamatyti“, – sunkiai atsiduso savanorio Broniaus Kanio duktė Monika Kanytė-Ališauskienė.
Pasikalbėjus su Monika, belieka pritarti anglų senolių išmintingam posakiui, kad vienas išmintingas tėvas yra geriau nei šimtas mokytojų.
Parašykite komentarą