Širvintų krašto dvarai. Juodiškių dvaras (vaizdo įrašas)
Juodiškių dvaro istorija siekia XVI amžių. Tuo metu šios žemės priklausė Giedraičių administracinei zonai. Įrodymas – faktas, kad dvaras turėjo teisę žvejoti visuose Molėtų ir Giedraičių ežeruose. Manoma, kad pirmasis Juodiškių dvaro pavadinimas buvo Giedraičiai. XVII–XVIII amžių sandūroje dvarą už 40 tūkst. auksinų nusipirko Janas Vladislovas Počobutas Odlianickis. Šis bajoras daug kariavo, du kartus buvo išrinktas Lietuvos Tribunolo deputatu, aktyviai dalyvavo politinėje karinėje veikloje. Po jo mirties Juodiškiai atiteko sūnui Motiejui.
1725 metais Motiejus Počobutas Odlianickis dvarą pardavė Mikalojui Ruščicui. Juodiškių dvare pragyveno devynios Ruščicų kartos, jie valdė dvarą iki 1940 metų. Dvaras nuolat buvo plėtojamas. XIX amžiaus pirmoje pusėje Zigmanto Ruščico rūpesčiu buvo pastatyta dalis naujų ūkinių pastatų, taip pat bravoras.
1912 metais dvaras paveldėjimo keliu atiteko Gvidonui Ruščicui. Diplomuotas agronomas dar būdamas studentu padėdavo tėvui tvarkyti ūkio reikalus. Jo paveldėtame Juodiškių ūkyje buvo 700 ha žemės, 30 arklių, 40 karvių. Po 1920 metų žemės reformos dauguma dvarų nusigyveno, bet Juodiškis ir toliau klestėjo. Čia buvo auginami aukštos kokybės žiemkenčiai javai, taip pat ypatingos veislės aukšto krakmolingumo bulvės, kurios buvo naudojamos spirito gamybai. Spirito gamyba buvo naudinga ir apylinkės ūkininkams, nes bulves pirkdavo ir iš jų. 1925–1940 metais dvaras turėjo 150 ha žemės, laikė nemažai gyvulių, turėjo daug sudėtingų žemės ūkio mašinų. Dvaras kasmet gaudavo 15 tūkst. litų gryno pelno. G. Ruščicas įsigijo Gaidelių dvarą, valdė dar keletą nusigyvenusių dvarininkų ūkių. Jis buvo laikomas pavyzdingiausiu krašto ūkininku. Žmonės pasakodavo, kad ponas buvo griežtas, reiklus, bet teisingas: su darbininkais laiku atsiskaitydavo, kas suderėta, visada atiduodavo. Darbininkus aprūpindavo šienu ir bulvėmis.
Teigiama, kad, valdžią perėmus sovietams, Gvidonas Ruščicas pabėgo į užsienį. Dr. Juozas Lebionka savo straipsnyje „Pavyzdingiausias mūsų krašto ūkininkas ir jo likimas“ rašo, kad Gvidonas ir Marija Ruščicai 1941 metų birželio 14 dieną buvo suimti ir išvežti į Jonavos geležinkelio stotį, o iš ten – į Sibirą. Kalbama, kad ponia Marija pakeliui į Sibirą mirė. Gvidonas Ruščicas mirė Krasnojarsko krašto NKVD lageryje 1942–1943 metų sandūroje. Reabilituotas 1989 metais.
Tuščiuose dvaro rūmuose 1940 m. buvo įkurta Juodiškių pradinė mokykla, taip dvaras buvo išgelbėtas nuo niokotojų rankų. Kai, prasidėjus karui, į dvarą grįžo G. Ruščico sūnus Zbignevas, jis nereikalavo mokyklos iškeldinimo, nes suprato, kad vaikams reikalingas mokslas. 1944 m.vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, išvyko ir Z. Ruščicas. Dvare liko karaliauti mokykla. Pastačius naują pradinės mokyklos pastatą, dvare įsikūrė Juodiškių pagrindinė mokykla.
Sovietiniais laikais dauguma apleistų dvarų nunyko, sugriuvo. Tai, kad Juodiškių dvare įsikūrė mokykla, pastatui išėjo į naudą. Tačiau ir šiame dvare neišvengta pakeitimų, perstatymų. Neliko tvenkinių kaskados, nes du tvenkiniai buvo nusausinti. Dvaro parke, dar yra likusių senų medžių, bet jis apleistas, performuotas neatsižvelgiant į pradinį sumanymą. Ir pačiame dvaro pastate pakeistas išplanavimas, išgriautos sienos, atlikti kiti pakeitimai.
Buvęs kumetynas, kuriame dar yra gyventojų, visai apgriuvęs, apleistas. Jame daug metų gyveno buvusi ponų Ruščicų kambarinė. Išlikusi dvaro ledainė, o spirito varyklos tebėra tik kampas. Senieji juodiškiečiai pasakodavo, kad priešais centrinį įėjimą buvo didelis rožynas, o priešais galinio įėjimo terasą augo daugybė bijūnų krūmų. Šiandien nieko nebelikę. Apleistas ir parkas, kažkada buvęs didelis, gražus ir išpuoselėtas.
Juodiškių dvaras daug metų buvo apylinkės kultūros židiniu, nes šalia mokyklos čia veikė kultūros centro filialas ir biblioteka. Todėl ir šiandien dvaras džiugina tvarkinga aplinka, palyginti neblogai išsilaikiusiu pastatu. 1992 metais dvaras ir jo priklausiniai pripažinti valstybės saugomomis vertybėmis, jiems suteiktas unikalus kodas Kultūros vertybių registre.
Juodiškiečiai tikina, kad dvare tvyro gera aura, čia būti gera ir malonu. Deja, dvaras tuštėja, šiandien čia beliko tik biblioteka, o mokykla ir kultūros centro filialas – iškraustomi. Labiausiai vietiniams kelia nerimą tai, kad dvaras gali būti parduotas ir taps neprieinamu visuomenei. Prieš keletą metų rajono Taryboje buvo svarstomas Juodiškių dvaro renovacijos klausimas. Dabar jis yra įrašytas į Kultūros ministerijos renovuotinų kultūros paveldo objektų sąrašą. Yra vilties, kad dvaras, kaip kultūros vertybė, bus rekonstruotas valstybės lėšomis. Kada tai bus ir ar apskritai bus – nežinia.
Kalbama, kad Nepriklausomybės pradžioje Juodiškiuose lankėsi Ruščicų giminės atstovai, bet, matyt, atsisakė planų atsiimti nuosavybę. Gaila, kad toks įspūdingas dvaras tampa niekam nebereikalingas…
ir liks tik tuščias dvaras…pastaba, ne dabar įrašytas, o jau anksčiau įrašytas, į KM renovuotinų objektų sąrašą.
Puikus straipsnis, buvo malonu pamatyti seniai belankytas vietas.