Pasidalink per Facebook!

Marija Remienė – lietuvių išeivių kultūros metraštininkė, žinoma Visuomenės veikėja. Jaunystėje priversta palikti gimtinę, jos neužmiršo ir iki šiol jai padeda ir remia. Iš kur tai, kur glūdi meilės savam kraštui šaknys? Ko gero, šeimoje.

Marija gimė Musninkų krašte Jono Bareikos ir Eleonoros Baronaitės-Bareikienės šeimoje. Ji – pirmagimė. Bareikos buvo religingi, darbštūs, laikėsi lietuviškų tradicijų, nepraleisdavo šv. Mišių. Jonas Bareika didžiavosi būdamas ūkininkas, ūkį gerino ir tobulino. Pats jame nedirbo, tik prižiūrėjo. Būdamas aktyvus visuomenininkas, dažnai nebūdavo namuose, tad ūkiu ir tarnais rūpinosi Eleonora Bareikienė. J. Bareika vertino mokytus žmones, skatino mokytis visus, turinčius nors menkiausią galimybę. Vaikams skiepijo meilę gimtam kraštui, ragino dažniau būti gamtoje, vertinti gimtinės grožį. Gal širdis jautė, kad neilgai galės tuo džiaugtis? Musninkietė kraštotyrininkė Filomena Vaicekauskienė yra pasakojusi, kad M. Remienės tėvas turėjo daugiau kaip dvidešimt krikštavaikių, jais visais rūpinosi ir padėjo kuo galėdamas. Nenuostabu, kad tokioje šeimoje vaikai užaugo Lietuvos patriotais.

Marija Musninkuose baigė šešias pradžios mokyklos klases ir įstojo į Širvintų progimnaziją. Deja, 1944 m. birželį Bareikų šeimai teko palikti gimtinę ir visą užgyventą turtą. Po beveik metų klajonių jie įsikūrė stovykloje Hanau mieste. Pragyveno čia ketverius metus. Būtent Hanau Marija įsitraukė į skautų veiklą ir jų šūkis „Meilė Dievui, Tėvynei ir artimui“ tapo jos gyvenimo kredo. Mergina pamėgo keliones, žygius, skautų veikla jai buvo artima.

1949 m. šeima išvyko į JAV. Tėvai susirado darbus, fabrike įsidarbino ir Marija – norėjosi padėti šeimai. Nuo sunkaus darbo susirgo, keletą mėnesių gydėsi. Suprasdami išsilavinimo svarbą ir linkėdami dukrai geresnio gyvenimo, tėvai ją skatino mokytis. Marija kolegijoje studijavo verslo administravimą ir kartu dirbo, kad tik šeimai būtų lengviau, nes jautėsi už juos atsakinga. Seseriai pasirinkus vienuolės kelią, ji liko tėvų ramstis. Baigusi mokslus M. Bareikaitė gavo darbą draudimo įstaigoje ir išdirbo ten 35 m. Pasitraukusi į ankstyvą pensiją, galėjo labiau atsidėti visuomeninei veiklai, lietuvybės puoselėjimui.

1973 m. pirmą kartą apsilankė Lietuvoje. Kaip prisimena, „širdis virpėjo ir ašaros sruvo nesulaikomai“. Marija džiaugiasi, kad gimtinėje lankėsi ne kartą ir apgailestauja, kad tėveliai tokios galimybės neturėjo ir po priverstinio išvykimo Tėvynės nebepamatė.

Aktyvi visuomenininkė Marija Remienė Lietuvos labui dirbo ir dirba be atlyginimo. Jos rūpesčiu buvo organizuota daug Lietuvos atlikėjų koncertų, taip pat meno parodų – Amerikos lietuviai galėjo susipažinti su tėvynainių kūryba. Teko girdėti tokią frazę: „Amerikoje lietuvybės daugiau negu pačioje Lietuvoje“. Manau, čia didelis ir mūsų kraštietės M. Remienės nuopelnas.

1995 m. ji buvo viena iš Lietuvos partizanų globos fondo organizatorių. Už šią veiklą buvo apdovanota Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio „Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi“.

Po Nepriklausomybės paskelbimo ponia Marija ne vieną dešimtį tūkstančių skyrė Musninkų bažnyčios restauravimui. Globojo ir globoja Musninkų gimnaziją – finansiškai, knygomis, rūbais. Be šios gimnazijos dar yra „įsidukrinusi“ Molėtų r. Bijutiškių mokyklą, ją irgi remia. Bendradarbiaujanti su lietuviška žiniasklaida, ji vertina spaudos žodį. Jos rūpesčiu 20 musninkiečių šeimų kasmet gauna leidinio „XXI amžius“ prenumeratą.

2003 m. Marijos ir jos sesers vienuolės pastangomis ir lėšomis Musninkuose atidengtas skulptoriaus Antano Kmieliausko sukurtas šv. Mykolo Arkangelo paminklas.

Kaip jau minėta, Marija Remienė lietuvybės puoselėjimo darbus dirba be atlygio, o savo lėšomis kiek galėdama remia gimtąjį Musninkų kraštą ir jo žmones. Geri darbai nelieka nepastebėti. Aktyvi visuomenininkė ne kartą skatinta ir apdovanota. Be minėto Laisvės kovų sąjūdžio apdovanojimo, jai buvo įteiktas švento Tėvo medalis „Už bažnyčią ir popiežių“, Lietuvos kunigaikščio Gedimino Riterio kryžius.

Dosnūs apdovanojimais buvo 2010 metai. Marijai Remienei buvo skirta J. Basanavičiaus premija, teikiama už etninės kultūros tradicijų puoselėjimą, kūrybinę etninės kultūros veiklą. O Širvintų savivaldybė aktyviai visuomenininkei ir rėmėjai suteikė Širvintų krašto garbės pilietės vardą. Atsiimdama apdovanojimą ponia Marija Remienė kukliai pasakė: „Mieliausias apdovanojimas yra iš savojo krašto.“

Ir šiandien ponia Marija nepamiršta Musninkų. Ji bendrauja su bendruomene „Spindulys“, seka jų veiklą. Ir padeda kuo galėdama. Musninkiečiai pasakoja, kad, kai vasarą susiruošė pakeliauti Nepriklausomybės akto signataro kunigo A.Petrulio takais, ponia Marija atsiuntė pinigėlių: „Kad turėtumėte už ką kelionėje vandens nusipirkti“. Toks rūpestis šildo širdis. Ne todėl, kad jie negali patys nusipirkti vandens ar sumuštinį. Bet kaip gera, kai kažkas, būdamas už jūrų marių, apie tave pagalvoja ir pasirūpina. Tokių žmonių dėka laikosi Lietuva, jie tarsi Tėvynės stulpai.

Marija Remienė – lietuvių išeivių kultūros metraštininkė, žinoma Visuomenės veikėja. Jaunystėje priversta palikti gimtinę, jos neužmiršo ir iki šiol jai padeda ir remia. Iš kur tai, kur glūdi meilės savam...