Pasidalink per Facebook!

Šalia kelio prie Leščiūnų

Plati lyguma…

Brolis mirdamas kartojo:

„Sudiev, Lietuva…“

Mes žygiavome dvejuose

Narsūs ir linksmi

Ir užėjom pas Paulauską

Prašėm pavežėt.

O tie stribai prakeiktieji

Užpuolė nakčia.

„Gal banditai vakaroja,

Kad taip šviesu čia?“

Mūsų narsus Dobiliukas

Spėjo tik išbėgt,

O jaunutį tą Lazdyną

Paliko gulėt.

– Pinkim, sesės, jam vainiką,

Pinkime slapčia

Ir nuneškim ant jo kapo,

Padėkim nakčia.

(Fiksavimo data 1995 m. Fiksuotojas Viktoras Alekna. Vladas Šatkauskas-Lazdynas.)

Šį jaudinantį eilėraštį spalio antrą dieną perskaitė Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos pedagogė Margarita Vaičelytė Leščiūnų kaime, ūkininkų Onos ir Virgio Kudelių sodyboje. Gelvonų vidurinės mokyklos mokytojas Sigitas Miknevičius susirinkusiems Karaliaus Mindaugo 10 šaulių rinktinės Širvintų 10 kuopos šauliams, Ukmergės kuopos ir Vilniaus Tauro kuopos jauniesiems šauliams, jų vadovams papasakojo apie šiame ūkyje gyvenusius V. Kudelio giminaičius Bronių ir Filomeną Kudelius. Šie ūkininkai turėjo 12 ha žemės, augino penkis sūnus: Leoną, Juozą, Joną, Nikodemą, Donatą. 1949 metais šiuos ūkininkus ištrėmė į Sibirą.

Leonas Kudelis gim. 1917m., slapyvardis – „Bolševikas“. Lietuvos kariuomenės puskarininkis, nuo 1945 metų pradžios, prasidėjus okupacijai, organizavo partizanų būrį – A rinktinės 7-ojo rajono/apylinkės vado pavaduotojas ir būrio vadas. Žuvo 1945 m. gruodžio 18 d, Darvydų girioje (Astruvkos kaime), patekęs į pasalą, susisprogdino. Palaikai išniekinti Gelvonų aikštėje. Slapta pavogti ir palaidoti girioje. 1989 metais perlaidoti Vilniaus Rokantiškių kapinėse.

Juozas Kudelis gimė 1922-04-21, slapyvardis – „Dobilas“. 1941 metais baigė Ukmergės gimnaziją ir mokytojų kursus. Nuo 1945 m. gegužės pirmosios išėjo partizanauti į brolio būrį. Žuvus broliui, perėmė būrio vadovavimą. 1946 m. kovą tapo B rinktinės būrio, bataliono vadu. Suimtas 1950 m. gegužės 12 d. Čiobiškio apylinkėse kartu su dviem draugais Žirgeliu ir Medžiotoju. 1951 m. sausio 17 d. nuteistas mirties bausme ir tų pačių metų gegužės 17 d. sušaudytas. Juozas Kudelis prisimenamas kaip santūrus, kultūringas, ramaus būdo, bet nepalaužiamos valios kovotojas už Tėvynės nepriklausomybę.

Jau 1950 metais partizanams darėsi labai nesaugu, prasidėjo išdavystės, garnizonas pastoviai šukavo apylinkes. Gegužės 12 d. Juozas Kudelis-Dobilas, Vaclovas Macijauskas-Žirgelis ir Juozas Bartusevičius-Medžiotojas užėjo į Čiobiškį pas malūnininką-ryšininką Petrą Serapiną, kuriuo jie pasitikėjo. Ne kartą jis buvo atėjęs į bunkerį Darvydų miške, atnešdavo maisto ir suteikdavo reikalingą informaciją. Tą vakarą partizanai užėjo atsisveikinti ir perspėti, kad laikinai pasitraukia į kitus miškus, kol aprims garnizonas. Malūnininkas šviesos nedegė, o atsisveikinimui pripylė po taurelę išgerti ir įdavė maisto kelionei. Pirmas taurelę išgėrė Dobilas, vėliau įpylė Medžiotojui, Žirgeliui, o pats išskubėjo į malūną, pažadėjęs tuojau sugrįžti. Į gėrimą buvo įdėta didelė dozė nuodų, tad Dobilas ir Medžiotojas greitai susmuko vietoje. Nors jėgos seko, Žirgelis nėjo ir laukė, kol sugrįš Serapinas. Išdavikas tikėjosi, kad partizanus visus ras be sąmonės, todėl neskubėjo. Jam pravėrus duris, Žirgelis šovė, tačiau nutraukė tik kairės rankos pirštus ir sužeidė koją. Serapinas puolė pro duris ir nuskubėjo pranešti garnizonui, o Žirgelis, sukaupęs jėgas, mėgino pasiekti mišką. Tačiau, netoli nuėjęs, prarado sąmonę. Kareiviai nesunkiai jį surado ir, su kitais pasikrovę į mašiną, nuvežė į Širvintų saugumą, vėliau pervežė į Vilniaus saugumą.

Juozas Kudelis-Dobilas neišdavė nei savo ryšininkų, nei rėmėjų. Saugumo archyvinė medžiaga atskleidžia jo apsisprendimą ir tvirtą valią, kurios nėsugebėjo palaužti jokie žiauriausi tardymo metodai. Po aštuonių baisių tardymo mėnesių 1951 m. sausio viduryje Pabaltijo karo tribunolas Dobilą nuteisė sušaudyti. Paskutiniame žodyje kaltu neprisipažino, nes jį kaltino kaip banditą. Atsisakė rašyti malonės prašymą, nes sąmoningai kovojo už Lietuvos laisvę, prieš sovietų valdžią.

Tai jau antras toks „Didžiosios kovos apygardos partizanų takais“ renginys, kurį organizuoja Karaliaus Mindaugo 10 šaulių rinktinės, Širvintų 10 kuopos šaulių vadas, Lietuvos šaulių sąjungos garbės šaulys Leonas Vaicekauskas kartu su Širvintų politinių kalinių ir tremtinių Širvintų skyriaus pirmininke,vicemere Irena Vasiliauskiene bei Seimo nariu Pauliumi Saudargu. Renginio pradžia įvyko šv. Arkangelo Mykolo Širvintų bažnyčioje mišiomis žuvusiems už Lietuvos laisvę, tęsėsi prie Nepriklausomybės paminklo. Čia šaulių vadas L. Vaicekauskas išsamiai papasakojo apie kovas už nepriklausomybę Širvintose paminėdamas, jog tuo metu čia dirbęs kunigas Alfonsas Ažubalis 1944–1945 m. buvo partizanų ryšininku, apie miške žuvusį brolį prisiminimais pasidalijo politinis kalinys Kazimieras Autukevičius. Toliau kelionė vyko mokykliniu autobusiuku, kurį maloniai skyrė Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija. Kartu su jaunimu vyko šauliai Rimas Miniauskas, Rimantas Kadžys, tremtinė Rima Kadžienė, gimnazijos istorijos mokytojai Margarita Vaičelytė ir Jonas Stankevičius. Maloniai nustebino gausus Širvintų Karaliaus Mindaugo 10 šaulių rinktinės Širvintų 10 kuopos, Ukmergės kuopos, Vilniaus Tauro kuopos šaulių dalyvių skaičius. Džiugina, jog jaunimas domisi Lietuvos partizanų veikla, kovomis už laisvę, o tai istorijos mokytojų nuopelnas. Mokyklinis autobusiukas ir kolona lengvųjų automobilių iš Širvintų pasuka į Gelvonus. Čia prie paminklo skirto laisvės kovotojams „Didžiajai kovos apygardai“ išsirikiuoja jaunieji šauliai, o L. Vaicekauskas pratęsia pasakojimą apie kovas šiose vietose. Važiuojant galutinio tikslo link aplankome Leščiūnų kaimą. Stovi namai, ošia medžiai, tikrai „šalia kelio prie Leščiūnų plati lyguma“, – tų baisių įvykių liudininkai. O. ir V. Kudelių sodyboje yra atminimo ženklas tiems drąsuoliams atminti. Netoliese Darvydų miško, čia taip pat įrengtas atminimo ženklas. Didelę kelio dalį jaunimas ėjo pėsčiomis, neatrodė,kad jie pavargo, o L. Vaicekauskas visai nesistebėjo, nes partizanams kartais reikėjo alkaniems, peršlapusiems keliauti ir po trisdešimt kilometrų ir dar nešti karinę amuniciją. Atkeliavome prie gražaus Pikuolio kalno. Čia buvome maloniai nustebinti Musninkų bendruomenės vaišingumu: visi gardžiavosi arbata, karšta kava, sausainiais, kibinais. Po ilgoko kelio tikrai labai laiku buvo bendruomenės „Spindulys“ vaišės. Jau savaitė po kelionės, o musninkiečių vaišingumo renginio dalyviai nepamiršta. Ačiū.

Atsigavę, pasistiprinę jau sukame gražiomis apylinkėmis į Čiobiškio miestelį. Aplankę trijų brolių partizanų (du žuvo miške, vienas ištremtas į Sibirą) Bagdonavičių sodybą, lydimi Irenos Bagdonavičiūtės-Kavaliauskienės, aplankėme šių kovotojų kapus, tylos minute pagerbėme partizanų vado Žalio velnio žmonos kapą. Šiose vietose buvo stiprus partizaninis judėjimas. 1943–1944 metais Čiobiškyje kunigavęs kunigas Liudvikas Puzonas, organizavo ginkluotą pasipriešinimą, buvo „Didžiosios kovos apygardos“ kapelionas. Kelionė baigėsi Rusių Rage. Ten taip pat yra atminimo ženklas dviem žuvusiems partizanams: bunkeryje vyko partizanų pasitarimas, du partizanai išėjo anksčiau, bunkeryje likusius sučiupo stribai, o išėjusius ėmė vytis, pasivijo prie pat Neries; vieną nušovė, o kitas puolė plaukti upe, kulka jo nepasigailėjo.

Slogūs, baisūs, neramūs laikai buvo visiems, to negalima užmiršti.Savanorių, partizanų, politinių kalinių ir tremtinių atminimas turi būti įamžintas, o tokio renginio organizatoriams belieka tik padėkoti ir palinkėti energijos rengiant tokius atminimo žygius, ypač į tokius renginius pritraukiant jaunimą. Šiandien jaunajai kartai visai kiti rūpesčiai, o buvo buvo…

Šalia kelio prie Leščiūnų Plati lyguma… Brolis mirdamas kartojo: „Sudiev, Lietuva…“ Mes žygiavome dvejuose Narsūs ir linksmi Ir užėjom pas Paulauską Prašėm pavežėt. O tie stribai prakeiktieji Užpuolė nakčia. „Gal...