Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų rugpjūčio 3 d. laikraščio „Širvis“  31-ame numeryje.

Lankydamiesi Krunuose, išgirdome apie tai, kad čia kepama pirmykštė rauginta ruginė duona. Duonos kepėjus Editą ir Gintarą Ruzgius sutikome Kernavėje tarptautinio eksperimentinės archeologijos festivalio „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“ metu. Čia prie duonos prekystalio su užrašu „Pirmapradė“, prie kurio vis sustodavo pirkėjai ar smalsuoliai, pakalbinome Editą ir jos vyrą ūkininką Gintarą.

– Kokia čia duona prekiaujate?

Edita Ruzgienė:

– Čia yra pati pirmykštė rauginta ruginė duona. Ankstesnė už šitą duoną yra tik miltų ir vandens neraugintos tešlos blyno formos duonos kepalai, kuriuos žmonės kepdavo ant įkaitinto akmens. Gintaras Ruzgys:

– Mūsų duonos receptas labai paprastas: miltai, vanduo ir šiek tiek druskos. Užminkai ir kepi. Tokią duoną kepame jau šešerius metus.

– Ar iš tiesų toks lengvas, paprastas ir greitas šios duonos kepimas?

Edita:

– Darbo labai daug. Prie šios duonos reikia tupinėti dvi paras. Daug laiko užima paruošimas. Tai malkos, jų paruošimas, pakrovimas į pečių, miltų sumalimas, turime savo malūną. Raugą visada pasiliekame iš ankstesnio kepimo, tad jo ruošti nereikia. Toliau užmaišome tešlą, per naktį ją rauginame, tada ryte vėl išminkome ir vakare kepame. Duonos kepaliukai pečiuje kepa apie dvi valandas, bet visada jaučiame, kada ji iškepusi, o kada dar reikėtų palūkėti. Ištraukę iš pečiaus, kepaliukus „prausiame“ ir per naktį išbrinkome. Ir tik jau kitą dieną galime parduoti duonos kepaliuką žmonėms. Tuo tarpu pirkėjams patariame, nusipirkus šviežiai iškeptą duoną, valgyti dar po dienos.

Gintaras:

– Kai kepu duoną, nieko kito negaliu daryti. Turiu visiškai atsiduoti tik šitai veiklai, sukoncentruoti visą dėmesį į duonos kepimą. Tik tada pasiekiu puikų rezultatą.

– Kaip pradėjote kepti duoną ir iš kur to išmokote?

Edita:

– Apsigyvenus tokioje erdvėje ir susimūrijus pečių, kodėl neišsikepus sau duonos. To anksčiau niekada nebuvau dariusi. Kažkada pas močiutę esu mačiusi, todėl supratimas iš praeities buvo, o žinojimas ateina su patirtimi. Iš pradžių pabandžiau pati, po to pasiskaičiau literatūros ir tada tapo aišku, kad viską dariau teisingai. Beliko tik atsipalaiduoti ir daryti tai toliau.

Gintaras:

– Duonos tešlos ruošimas ir kepaliuko formavimas yra darbas, kuris visiškai sutvertas moteriai, o jau aš laikau ližę, paruošiu pečių, reguliuoju šilumą.

– Kodėl apsigyvenote Krunuose?

Edita ir Gintaras:

– Mes su šeima ieškojome tokio gyvenimo būdo, kad išeitume į gamtą, į tylą, išgirstume ir suprastume save. Radome skelbimą internete, kuriame dvi moterys kvietė pirkti žemę ir kurti kažką tokio, apie ką galvojome. Susidėjome su bendraminčiais, ieškojome žemės su mišku. Buvo du variantai: žemė prie Trakų ir čia, Krunų kaime. Pasirinkome ne tokį išpuoselėtą variantą ir 15 šeimų susimetę nusipirkome žemės Krunuose. Vėliau pirkome dar ir dar žemės, kad ateityje jaunos šeimos galėtų jungtis ir kurtis.

– Kai aplankėme Krunus, matėme šiaudinius namus, ar ir jūsų šeima tokiame gyvena?

Edita ir Gintaras:

– Kada mes statėmės, dar nebuvo tokių specialistų, kurie statytų šiaudinius namus, teko eksperimentuoti. Todėl mūsų šiaudinė tik duonos kepykla, o joje molinė asla. Jos paviršius impregnuotas sėmenų aliejumi. Gyvenamasis namas yra rąstinis. Viską darėme patys, kūrėmės savo rankomis. Kai pasistatėme namus, negalvojome apie jokią kitą galimybę, o tik apie pečių jame. Radome meistrą, kuris jau 60 metų statė duonkepius pečius, parsivežėme jį ir jis mums pastatė pečių, kuriame dabar kepame duoną.

– Jūs esate vieni pirmųjų atgimusio Krunų kaimo gyventojų, kiek teko girdėti, buvo idėja gyventi be elektros. Ar vis dar galvojate taip gyventi?

Edita ir Gintaras:

– Pustrečių metų gyvenome be elektros, bet, kai elektra priartėjo prie mūsų, mes ją įsivedėme. Gyventi be elektros dabar galima tik pasvajoti, bet šiuolaikinis gyvenimas yra dinamiškesnis nei gyvenimas su saule. Žmogaus ritmas dabar greitesnis. Gera patirtis – žinojimas, kas yra gyvenimas be elektros. Bet gera tik žinoti, o ne nuolatos gyventi. Jei kalbėtume apie ekologiškumą, tai nežinau kas yra ekologiškiau – nuolatos pirkti ir naudoti baterijas, žvakes, žibalą ar labai saikingai naudoti elektrą.

– Ar pakanka uždarbio iš duonos kepimo?

Edita ir Gintaras:

– Gyvenimui pakanka. Daugiau ir nereikia. Daug negaminame. Turime tik vieną pečių, tiek ir gaminame su vyru dviese. O be to, norime gyventi ir tuo džiaugtis. Pirmaprade duona prekiaujame Vilniuje. Mūsų duona – tautinio paveldo sertifikuotas produktas, tai pirkėjų niekada netrūksta.

Kol mes kalbėjomės, ant prekystalio Kernavėje neliko nė vieno duonos kepaliuko ir mums teko laukti, kol iškeps duonos kepaliukas lauko krosnelėje.

– Nuoširdžiai Jums dėkoju už pokalbį.

Esu dėkinga kruniškiams už svetingumą ir pažintį. Šiuo pokalbiu baigiame „Susitikimus Krunuose“ ir iki pasimatymo kituose Širvintų rajono kaimeliuose.

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų rugpjūčio 3 d. laikraščio „Širvis“  31-ame numeryje. Lankydamiesi Krunuose, išgirdome apie tai, kad čia kepama pirmykštė rauginta ruginė duona. Duonos kepėjus Editą ir Gintarą Ruzgius sutikome Kernavėje tarptautinio...