Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų spalio 5 d. laikraščio „Širvis“ 39-ame numeryje.

Tikriausiai retas nėra girdėjęs, jog 2016 m. paskelbti bendruomenių metais. Tokiu būdu skatinama burtis ir kurti naujas bendruomenes, kviečiamos telktis įvairioms talkoms seniau susikūrusios.

Musninkų miestelio kultūros puoselėtojų bendruomenė „Spindulys“ deramai atsiliepė į Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos paskelbtą bendruomenių stiprinimo iniciatyvą ir įgyvendina šios ministerijos finansuojamą projektą „Susitinka kartos – išlieka tradicijos“ tokiu būdu telkdama Musninkų miestelio bendruomenę pačioms įvairiausioms veikloms.

Bendruomenė „Spindulys“ įkurta 2009 m. pabaigoje. Jos veikla nuo pradžių orientuota į krašto kultūrą ir istoriją. Pirmas didesnis projektas – „Barboros takais“, nes Musninkų krašto istorija susijusi su Radvilų šeimos istorija. Jo metu savanorių jėgomis atnaujinta varpinė, priklausanti kultūros paveldui. Joje pirmiausia buvo eksponuota istorinė medžiaga, susijusi su Barbora Radvilaite, o dabar nuolat vyksta kameriniai koncertai, istorijos, etnokultūros paskaitos, kraštiečių fotografijų parodos – paskutinės Jono Lučiūno Lietuvos peizažų paroda, Jono Vaškevičiaus Musninkų apylinkėse gyvenančių paukščių ir žvėrelių fotografijų paroda. Nes vienas iš bendruomenės veiklos tikslų – kad šiame krašte gimę ir po visą šalį išsivažinėję žmonės vėl sugrįžtų į gimtinę ir savo talentais prisidėtų gaivinant tradicijas, puoselėjant kultūrą, istoriją. Štai mūsų kraštietė didelė Lietuvos patriotė Marija Bareikaitė-Rėmienė, šiuo metu gyvenanti JAV, yra viena iš didžiausių Musninkų parapijos, gimnazijos ir bendruomenės rėmėjų.

Reikia pasakyti, kad aktyviausių žmonių būrimasis bendrai veiklai pats savaime yra gražios tradicijos, nuo seno gyvavusios Lietuvoje, atgimimas. O tradicijos visais laikais buvo kuriamos ne atskirų individų, o didesnių ar mažesnių bendruomenių. Tai svarbu suvokti mums visiems, XXI amžiaus žmonėms, kai taip garbinamas – dažniausiai be pagrindo – individualizmas, o užmirštamas bendruomeniškumas, solidarumas, įsipareigojimas bendrajam gėriui.

Projekto tikslas užkoduotas pavadinime – jis skirtas ne tik bendruomenės žmonėms, ar vienai kokiai nors tikslinei grupei, bet apima visus amžiaus tarpsnius ir net istoriją – juk tradicijos buvo kuriamos ne vienos kartos žmonių – ir jaunų, ir vyresnių. Be to jau ir seniau dalis mūsų bendruomenės narių domėjosi Musninkų krašto istorija, suvokdami jos svarbą šių dienų žmogaus tapatybei. Tad šis projektas(ir dauguma kitų bendruomenės darbų) yra anksčiau vykdytos veiklos natūrali tąsa.

Argi negali būti prasmingo dialogo tarp skirtingų kartų? Argi senosios mūsų tradicijos vertos būti uždarytos muziejuose? Argi šiuolaikinis žmogus nieko negali pasimokyti iš savo protėvių? Argi jam negali pagelbėti praėjusių dienų išmintis? Pagaliau, ar tai, kas vyko seniai, mums visai nenaudinga ir neįdomu. Ne – atsakytų dauguma šio projekto dalyvių – ir įdomu, ir naudinga, ir gražu.

Jau nemažai Musninkų miestelio bendruomenės žmonių džiaugėsi projekto „Susitinka kartos – išlieka tradicijos“,  renginiais.

O renginių buvo įvairių, galima sakyti, visų amžiaus tarpsnių žmonėms – net patiems mažiausiems; projekto įžanginis renginys – etnologės G. Kažytės paskaita – seminaras, kuriame vaizdinga kalba, remiantis gyvenimiškais pavyzdžiais, buvo pristatyta mūsų tradicijų, senovinių papročių, netgi liaudies pedagogikos raida.

Smagu, jog į projekto veiklą įsitraukė ir Musninkų gimnazijos Dienos centro „Aitvarai“ mokiniai. Jie dar birželį surengė ekskursiją į Lietuvos liaudies muziejų Rumšiškėse, o rugsėjį jau patys renka etnografinę medžiagą, susipažįsta su senoviniais, jau išnykusiais ar benykstančiais amatais, retai matomais įrankiais, buities reikmenimis, rengia medžiagą jų parodai varpinėje.

Kartais mes, vyresnieji, mėgstame padejuoti – koks dabar jaunimas pasyvus, kad jiems be kompiuterio ir telefono daugiau nieko nereikia. Štai Musninkų jaunimas  susidraugavo su skulptoriumi, drožėju Juozu. Jų bendro triūso rezultatas – skulptūros / stovai tinklinio aikštelėje –tokių gal visoje šalyje daugiau nerasi.

O dar dainuojamosios poezijos vakarai varpinėje, be kita ko parodę ir tai, kiek mūsų krašte poezijos mylėtojų – ir jaunų, ir vyresnių – norintys pasiklausyti vos tilpo varpinėje.

Didžiausias projekto renginys – koncertas – vyko vasarą miestelio centre, signataro A. Petrulio aikštėje, nes į salę nebūtų sutilpę visi dalyviai, jau nekalbant apie žiūrovus.

Čia ir kaimynai bagaslaviškiečiai su savo liaudišku spektakliu, ir bičiuliai iš Vilniaus Karoliniškių bendruomenės su senjorų choru ir ansambliu atvykę dviaukščiu autobusu, čia ir svečiai iš Baltarusijos – profesionalūs šokėjai ir liaudies dainų atlikėjai – ne tik ilgiausiai koncertavę, bet gal ir garsiausiais aplodismentais palydėti; o kur dar savi dainorėliai – ir jauni, ir vyresni su savo jaunystės laikų melodijomis; arba A. Martinaičio senovinių instrumentų muzika – kas norėjo pagal ją ir senovinį šokį galėjo išmokti – pats atlikėjas demonstravo ir to šokio atsiradimo istoriją paporino; drąsesni ir ragą bandė pūsti, ir iš akmeninių skudučių melodiją išgauti. O prie papuošalų iš „stebuklingų“ akmenų čia pat daromų ir eilutė vaikų su mamomis nusidriekė – pasirodo, pasipuošti galima ne tik plastmasiniais blizgučiais.

Ir negali nepaminėti kulinariniais gebėjimais garsių „Spindulio“ virėjų sriubos visiems norintiems – netgi ne sriubos, o sriubų – mat iš dviejų katilų ir skirtingos receptūros.

Kadangi šio rašinėlio tikslas ne išvardinti viską, ką per vasarą nuveikė „Spindulio“ žmonės, o pasidžiaugti darna, susiklausymu kuriant šventes ir kitokias prasmingas veiklas, kurių dalis nepastebimai virsta gražiomis tradicijomis, sau, miestelio bendruomenei, įtraukiant kitur gyvenančius kraštiečius. Atsidėkodamas už savanorystę – paaukotą laiką ir jėgas, norėčiau visus „paskraidinti“ taip, kaip po šio koncerto buvo „paskraidintas“ bendruomenės pirmininkas Alvydas, kuriam per visas talkas kažkaip vis atitenka sunkiausia našta.

Projekto vadovas Steponas Mažrimas.

Nuotraukos iš bendruomenės archyvo.

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų spalio 5 d. laikraščio „Širvis“ 39-ame numeryje. Tikriausiai retas nėra girdėjęs, jog 2016 m. paskelbti bendruomenių metais. Tokiu būdu skatinama burtis ir kurti naujas bendruomenes, kviečiamos...