Sveika sugrįžusi!
Ar diena, ar naktis, ar saulė, ar lietus visuomet su jumis, mano mielieji, esu ašai – varpininkas – be savo varpinės. Et, senos godos su ta varpine jau ir pasimiršo, tik vis dar vadinuosi iš seno papratimo varpininku. Taigi, kokios naujienos mumis aplankė šią savaitėlę? Ar iš viso aplankė, gal sakau, išrinkom, pasidžiaugėm ir vėl ramiu miegeliu savo gyvenimus gyvenam. Bet ne, pasirodo, naujienėlių mūsuose kaip visada, tik spėk matyti ir savuoju šaltu protu mintyti.
Štai didžioji talka prašvilpė pro mus, rinkom ir tempėm iš visų pakampių sukauptus turtus. Žiūrėjau ir niekaip netikėjau savomis akimis, kai kaimynai tempė iš garažėlio per metus, tiesiog per visą gyvenimą kauptus turtus. „Ir negaila?“ – klausiau. O jis tik ranka mosikuoja ir į savo marčią nosį suka, suprask, ne savo noru. Prievarta. Gerai, kad neturiu aš tokio džiaugsmo. Maniškė rami, po akcijos nusvilusi nagus, kai kelis komplektus puodų parsitempė, atseit su akcija, o rytojaus dieną be akcijos tie puodai pigiau kainavo. Na suprask, akcija buvo, brangiau sumokėjai. O va ši tvarkymosi akcija pasiteisina kasmet, sutempia kaip skruzdėlytės į skruzdėlyną pačių įvairiausių daiktelių. Vat ką reiškia geras gyvenimas, meti ir net galvos neskauda, o anksčiau…
Kita naujiena – praeitos savaitės mano karinių pasvarstymų tęsinys. Miesto centras kuo toliau, tuo labiau primena karo nusiaubtą ar vis dar tebesiaubiamą zoną. Šaligatvius iš abiejų gatvės pusių išardė, medžius išpjovė, tvoras pastatė, žodžiu, mūsų karalystės centre dabar meška galvą nusisuktų. Laikykitės mielieji, atsargūs būkit, kad kokios kojos nereiktų gipsuoti ar mėlynės gydyti. O va mūsų valdovė atostogauja, kad ir nelabai ilgai, bet visgi poilsis. Žinoma, tikriausiai jos nesutiksime kokioj Palangoj ar Druskininkuose. Gal kur link šiltesnių kraštų išskrido, o gal kur į kalnus su slidėmis. Nežinia. Gerai, kad mano informacinis biuras dirba be atostogų. Pranciška, arba švelniai tariant Pranutė, greitai sudėliojo viską į vietas: mūsų valdovė išvykusi į piligriminę kelionę po Šventąją Žemę. Informacija nors ir patikima, bet nepatvirtinta, čia jau ašai nuo savęs pridedu. Ir toliau mintį rutulioju, žinoma, kaip aš pats nesusimąsčiau, po tokios rinkiminės pergalės reikia deramą pagarbą Aukščiausiajam atiduoti, galbūt prie Raudų sienos kokią džiaugsmo ašarėlę nubraukti ir paprašyti kokio įrankio opozicijai ar kitiems nepaklusniems veikėjams suvaldyti. O kur dar pramogos, kokioje Negyvoje jūroje, gal po mūsų skaidriausiosios vizito ir ten gyvybė atsiras, ką čia gali žinoti. Visiems tiems, kurie ruošiasi burnoti, svetimus pinigus skaičiuoti, atseit, ko čia jinai važinėjasi po užsienius ir dar nežinia už kieno pinigus, noriu sudrausti. Ar važiuotų mūsų valdovė šviesiausioji kur nors, jei pas mus teliuskuotųsi baseinas pilnas vandens ir burbulų? Net neabejoju, kad ne. Taip jau atrodė, greitai eisim visi kartu turkštis į tą sporto centrą, taip jau visi kalbėjo prieš gerą mėnesį, kad va jau vanduo leidžiamas, jau ryt poryt. Ir va kad nori, antras mėnuo eina, o vandens pramogų net valdovei nesuruošė. Atšals gi vanduo, galvoju, o kas jau norės šaltame pliuškentis, nors, jei už dyką pirmą dieną leistų visus, tai ne tik sušiltų, bet dar ir padaugėtų vandens mišinio kiekis.
O kur valdovei pasiūlytumėte pasivaikščioti ir Aukščiausiajam padėkoti? Va prie mūsų bažnytėlės buvo parkelis, o dabar kas ten? Jovalėlis, kas kad pavadinimas gražus renkamas tajai rotondai, o va nesuskubta, nepadaryta. O kur padėkos ir sveikinimo kalbas rėžti, niekaip tos estrados ant vandens nebaigia. O ar dirbti įmanoma valdovei, kai už lango dulkės, triukšmas, kiti kariniai veiksmai vyksta kasant ir ruošiant apkasus. Va ir išvyko jinai į Šventąją Žemę, va ir parodė mums nedėkingiesiems nosį, vertinkit ką turite, o tai greitai atsiras kas jąją priglaustų. Liksim it musę kandę. Ar negalėtume drauge kokią talką suorganizuoti ir kas ką: kas prie būsimo baseino grėbliuku žemelę palyginti, o kas prie būsimo parko gėlyčių pasodinti. Ar sunku būtų su šeima kokią dienelę prisijungti ir estradą ant vandens nudažyti. Atvyksta mūsų valdovė po atostogų, o mes jai staigmeną tokią iškrečiam. Visus medžius nugenim, gatves žydinčiomis gėlėmis nuklojam, o virš savivaldybės koks Tarybos narys su savo birbiančiu parašiutu ne šiaip sau orą teršia, o užrašą laiko „Sveika sugrįžus!“. Nušvistų veidas mūsų valdovės, ašarą gal kokią nubrauktų ir jaustų visų mūsų dėkingumą, mūsų rūpestį, mūsų… Ai….
Susigraudinęs ir ašarą braukiantis Jūsų varpininkas
Parašykite komentarą