Tai šventė buvo…
Su trenksmu šeštadienio vidurnaktį trinktelėjo Širvintų karalystės šventė. Ir ašai ten buvau, daug ką mačiau ir su jumis, mielieji, tomis savo įžvalgomis pasidalinti noriu.
Kas jau kas, o mūsų skaidriausioji valdovė puikiai organizuoja ne tik darbus, bet ir pramogas. Juk tokiems varguoliams kaip mes ko daugiau reikia, tik duonos ir žaidimų. Bėda tik ta, kad apie mūsų valdovės gerą širdį ir dosnumą sužinojo ir tolimesnių apylinkių varguoliai. Pradžioje niekaip nesupratau, kodėl šeštadienį tik pėsčiomis galima nuvykti į turgų, o savąjį mašiniuką reikia palikti. Eismas draudžiamas, perskaičiau skelbime. Varge vargeli, kaip maniškė išgyvens be turgaus, neįsivaizdavau. Juk kiekvieną šeštadienį važiuojame į turgelį savęs parodyti ir kitų pažiūrėti, o maniškė dar ir naujienų pasišaudo, apie pilnus krepšius jau nekalbu. Negi teks dėl to uždrausto eismo viską rankomis namolio tempti. Taip ir buvo. Bet ne apie tai ašai čia. Taigi sukau galvą, ką čia reiškia tie laikini eismo ribojimai. Ėgi šeštadienio rytą, kai su savo pačiuke pėdinome į turgų, pamačiau, kad gausybė varguolių su numeriukais ant nutriušusių marškinėlių pasileido bėgti mūsų karalystės gatvėmis. „Ė chė chė, – dūmojau ašai tempdamas krepšius, – tiek varguolių susirinko dėl sotesnio mūsų valdovės kąsnio, kad net uždarytas eismas nepadėjo, prasibrovė nedorėliai. Pabėgės, bent jau pasižiūrės, kaip tikri Širvintų karalystės varguoliai tvarkingai gyvena ir dar užtatai gaus po maišelį dovanėlių iš valdovės dosniosios aruodo (kas jį ten sunešė ne taip svarbu). Labdaros akcija pasiteisino su kaupu, grįždamas mačiau, kad net šeimos bėgo, tikriausiai nelengvas gyvenimas Lietuvoje, jei jau taip žmonės stengiasi“, – vis svarsčiau ir galvojau, kad neprašovė valdovė ir šįsyk, naujų gerbėjų sumedžiojo.
Eidamas link turgelio, niekaip saviškės negalėjau paskubinti, nes jai reikėjo viską mugėje apžiūrėti, kiek, kas, pas ką, su kuo. „Tu tik žiūrėk, – rypavo jinai, – kokie brangūs lašiniai, mėsos! Ne, kur matyta, tokius pinigus už kažkokią išsižiojusią silkę plėšia! O duona?! Jau geriau aš džiūvėsius graušiu, negu tokią auksinę duoną valgysiu. Ne, tu žiūrėk, kokios šlebutės maskatuojasi, o kaina, kaip už gerą suknią ima…“ Išraudusi, bet iki galingos pabaigos maniškė lakstė po mugę. O kol ji lakstė, piktinosi, vaitojo ir visaip kaip aimanavo skųsdamasi šio pasaulio paikyste, ašai užmečiau akį ir ausį į naująją aikštę, kurioje ir vyko visa varguolių šventė. Dar žolytė nesužėlusi, dar kai kas nepabaigta (spėju, kad dar aikštužė nepriduota ir užbaigimo aktas nepasirašytas, bet šventę suorganizuoti tai ne kliūtis. Juk stadiono pradžia irgi tokia pati buvo. Na ir kas, anksčiau ar vėliau, didelis čia skirtumas, su užbaigimo aktu ar be, svarbiausia dėmesys žmonėms ir rūpestis jais). Taigi scenoje kažkas griežė liaudišką motyvą, vėliau kolektyvai iš karalystės pakraščių rodėsi, girdėjau ir vaikučių balsus, tik niekaip nesupratau, ar čia repeticija, ar čia koncertas, nes suoliukai prieš sceną tušti buvo, aplinkui esantys labiau domėjosi ar piktinosi kainų dydžiais, skanėstais ir niekas nesistengė užčiuopti kultūrinio gyvenimo perlų. „Tikriausiai tai menkaverčiai ar aukšto meninio lygio nepasiekę kultūrininkai, save vadinantys saviveiklininkais. Gerai, kad tokiu metu jie pasirodė. Jei būtų prieš vakarines pramogas išlindę, tada sugadintų visą reikalą. O dabar, kaip sako: ir avis sveika, ir vilkas sotus. Nesuprantantiems paaiškinsiu, ir saviveiklininkai patenkinti, nes pasirodyti gavo progą, ir valdovė sausa bus, jei kas drįs priekaištauti dėl kultūros nepalaikymo, nepuoselėjimo, o tik sporto protegavimo mūsuose. Žinoma, sakyti, kad skaidriausioji valdovė viską organizavo, nesiryžtu, bet juk ji pati aiškino, kad be josios žinios nė lapas nenukrenta, vadinasi, viskas buvo suderinta.
Tiesa, vakarinėje dalyje dalyvavau neakivaizdžiai: po savo sodelį vaikštinėdamas ir vėjo atnešamų garsų besiklausydamas, nes maniškė, kad ją kur, pripirko turguje visokių uogų ir kitų gėrybių, o aš turėjau jajai padėti tvarkyti: stiklainių prinešti, vandens užpilti, pilnus išnešti. Gerai, kad bent vėjas iš tos pusės buvo, ten šį bei tą teko nugirsti. O pabaigos ašai jau nesulaukiau, tik vidurnakčio sproginėjimai iš lovos išvertė ir pasimetusį su vienomis trumpikėmis lauke sugavo. Tai šventė buvo…
Jau su kelnėmis Jūsų varpininkas
Gėda skaityti tokias pievas. Ačiū, kad bent jau „varguolių su nutriušusias marškinėliais“ nuotrauką išėmėte. Labai neadekvatu.
Straipsnis… ar galima tokią rašliavą pavadinti straipsniu ir talpinti viešojoje erdvėje? Negi galima įžeidinėti žmones? „Varguoliai“.. norėčiau pamatyti kaip „gerbiamas“ autorius su numeriuku ant savo nutriušusių marškinėlių bėga, kaži bent vieną kilometrą pats nubėgtų?
„„Tikriausiai tai menkaverčiai ar aukšto meninio lygio nepasiekę kultūrininkai, save vadinantys saviveiklininkais.“ – o pats kaži bent menkiausių gebėjimų turi? Ar tik menkinti žmones tesugeba? Ne veltui sakoma, – geriausia gynyba yra puolimas – kai pats nieko nepadarai, tai ir kiti negeri….
Šventė buvo ir graži šventė buvo..
Nesuprantu, ko prirūkius galima tokias pievas prirasyti. Jus ten tame laikrastuke rasykites ka norite, nes ten tu skaitanciu daug nera, bet viesai deti tokius nusisnekejimus turetu buti bent kazkoks gedos jausmas. Su propaganda ir agitacija aiskiai perlenkta lazda.
Keista, kad pirmesnieji komentatoriai nesipiktina tuo, kas vyksta tarybos posėdžių metu, ten tai tikri užgauliojimai, o čia mat humoras užkliuvo. Patarlė sako, kad juoktis negalima tik iš ligonių, taigi smagu, kad kažkas apie šventę papasakojo linksmai.
„Varnalėšų istorijų“lygio straipsnis.Gėda redakcijai, kad jis išėjo.Patarimas redakcijai- nežeminkit savęs.