Taikos Karalienės žemėje
Steponas ir Regina MAŽRIMAI
Žinios apie Medžiugorję Bosnijoje žmones pasiekia įvairiai: vieniems apie šią vietą papasakoja pažįstami ar draugai, kiti suranda ją pasiūlymuose piligrimams kelionių agentūrų tinklalapiuose. Mūsų šeima apie šią Mergelės Marijos apsireiškimų vietą sužinojo iš knygelės, padovanotos vieno kunigo. Knygelė buvo tokia paprastutė ir neišvaizdi, jog ne iš karto ją perskaitėme. Net ją išleidęs kunigas buvo toks atsargus, kad parašė tik savo inicialus. O perskaitę pamanėme, jog ši vieta tokia kaip mūsų Šiluva. Ir koks buvo nustebimas jau važiuojant į pirmąją kelionę, kai, artinantis prie Medžiugorjės, kelionės vadovė pasakė, jog apsireiškimai vyksta ir dabar. Kasdien.
Gal todėl žmonės, aplankę Medžiugorję vieną kartą, dažniausiai ten grįžta vėl ir vėl.
Apsireiškimai ten prasidėjo 1981 metais, kai birželio 24-ąją Dievo Motina pasirodė šešiems vaikams ant Podbrodo kalno, šalia Medžiugorjės. O kitą dieną užlipę į tą patį kalną vaikai iš Gospos – taip švelniai vietiniai žmonės vadina šv. Mergelę Mariją – išgirdo žodžius, kurie tapo pagrindiniai visuose vėlesniuose apsireiškimuose: „Taikos, taikos, taikos! Susitaikykite tarpusavyje! Viešpaties ramybė teviešpatauja jūsų širdyse!“Dar Dievo Motina kvietė ir šiandien tebekviečia daug melstis, atgailauti, pasninkauti ir tvirtai tikėti. Ji pasakė, kad šie jos apsireiškimai yra paskutiniai žemėje, o dabartinis laikas – malonės laikas, skirtas atsiversti ir negyventi pagoniškai.
Iki 1981 metų nežinoma parapijos bendruomenė šiuo metu tapo milijonų maldininkų iš viso pasaulio dėmesio centre. Kadangi Medžiugorėje neleidžiama „laukinė“ piligrimystė, visi atvykėliai suskaičiuojami. Per metus šį miestelį, gerokai paaugusį dėl piligrimų gausybės, aplanko 1,8 milijono žmonių.
Mūsų 40 piligrimų grupė su kunigu Andriumi iš Kauno į Medžiugorję vyko autobusu per Lenkiją, Slovėniją, Kroatiją. Pakeliui lankėmės šv. Faustinos sanktuariume Lagievnikuose, šalia Krokuvos, Kroatijos pajūrio mieste Splite. Pagaliau trečiajai kelionės dienai baigiantis išlipome Medžiugorėje. Ir nors maldininkai turėtų gyventi kukliai, mūsų laukė balto marmuro apartamentai ir jauni besišypsantys jų šeimininkai.
Keturios dienos pralėkė kaip sapnas. Pirmąją dieną kopėme į kilometro aukščio Križeveco kalną, kurio viršūnėje stovi 1933 metais Medžiugorjės parapijiečių pastatytas milžiniškas baltas kryžius su įmūryta jame relikvija – kryžiaus, ant kurio mirė Jėzus Kristus, gabalėliu. Kalnas laikomas šventu, jame yra Kryžiaus Kelio stotys ir visi lipdami meldžiasi. Kopti nelengva, nes po kojomis ne lygi žemė, o aštrūs dideli akmenys. Dažnai tikintys žmonės į šį kalną neša didelius prašymus, atgailą. Yra ne vienas liudijimas apie pagijimus, atsivertimus ir kitokius stebuklus, įvykusius kopiant ar užkopus. Nepatikliems galiu pasiūlyti garsaus lenko egzorcisto Piotro Glaso, gyvenančio Anglijoje, liudijimą jutube apie jo parapijiečio, itin sunkiai sirgusio po avarijos, stebuklingą pasveikimą.
Kita ypatinga Medžiugorjės vieta – parkelis, kuriame pastatyta bronzinė monumentali Prisikėlusio Jėzaus skulptūra – atsistojęs šalia galva tesieki kelį. Prie šios skulptūros visada daug eilėje stovinčių žmonių. Mat praėjus keleriems metams po pastatymo iš Jėzaus kojos šiek tiek žemiau kelio ėmė trykšti lašai, kuriuos piligrimai renka ir jais gydosi. Lašai trykšta ne visada. Teko matyti italų grupę, kuri atėjusi labai triukšmavo, nors prie įėjimo į parkelį parašyta „Silentium“. Kai atėjo jų eilė, išganingieji lašai nebetryško, o emocingas italas apmaudžiai bėgiojo aplink…
Trečiąją dieną kėlėmės labai anksti, nes į apsireiškimų kalną Podbrodą kartu kopti ir melstis Rožinį kvietė regėtojas Ivanas, kasdien matantis Dievo Motiną. Susirinkę pakalnėje piligrimai buvo paskatinti susikaupti, nefotografuoti ir nesikalbėti. Apskritai Medžiugorjės dvasingume labai vertinama tyla. Įkopus į tą kalno vietą, kur vaikams pirmą sykį apsireiškė Mergelė Marija, Ivanas trumpai paaiškino, kur kviečiamas pasaulis per Medžiugorję, ir paliko piligrimus pabūti šioje šventoje vietoje.
Grupėms, kurios būna Medžiugorėje antrą mėnesio dieną, tenka ypatinga laimė – jos gali dalyvauti Apsireiškime ant Podbrodo kalno regėtojai Mirjanai. Visi keliasi kuo anksčiau, kad galėtų būti kuo arčiau Mėlynojo kryžiaus, ties kuriuo paprastai vyksta Apsireiškimas. Susirenka minia piligrimų, gieda, meldžiasi rožinį. Trys ar keturios valandos prabėga nepastebimai. Prasidėjus Apsireiškimui pasigirsta „Silentium“ ir didžiulė minia akimirksniu nutyla. Beveik per kiekvieną apsireiškimą būna girdimi šiurpūs apsėstų žmonių šauksmai. Apsireiškimas trunka neilgai, 5–6 minutes. Po jo Mirjana pasako, ką Dievo Motina perdavė susirinkusiems. Paprastai pirmi žodžiai būna „Brangūs vaikai…“, o paskutiniai – „Dėkoju, kad atsiliepėte į mano kvietimą.“
Dauguma mūsų grupės narių pirmą sykį dalyvavo Apsireiškime ir dalijosi ypatingomis patirtimis.
Kasdien dalyvaudavome pamaldose, kurios prasidėdavo 6 valandą, o baigdavosi jau temstant. Prieš šv.Mišias kalbamos dvi rožinio dalys, po jų – padėkos malda iš 7 poterių, išgydymo pamaldos, trečia rožinio dalis ir adoracija. Medžiugorjės bažnyčia niekaip nesutalpintų visų, todėl šiltuoju metų laiku meldžiamasi didžiulėje aikštėje prie bažnyčios. Įspūdingai atrodo daugybė kunigų – kartais jų būna apie šimtą.
Lankėmės ir klausėmės milijonieriaus iš JAV Patriko liudijimo jo didžiulėje pilyje. Jis susikrovė turtą, bet nebuvo laimingas, nes trys jo vaikai pasuko kreivais pasaulio keliais. Tik tuomet, kai žmonos Nensės įkalbėtas ėmė su ja kasdien melstis rožinį, vaikų gyvenimas susitvarkė, o Patrikas pasakė, kad nori gyventi tokios galingos Karalienės kaimynystėje ir persikėlė į Medžiugorję. Jo pilis skirta piligrimų susitikimams, kunigų rekolekcijų dalyviams. O jis pats tiesiog švyti…
Susitikome ir su jaunuoliais iš Čenakolo bendruomenės, kurioje gyvena įvairių priklausomybių – dažniausiai narkotikų – atsikratę vaikinai. Jie neturi televizoriaus, nesinaudoja mobiliaisiais telefonais, rytą pradeda malda, visą dieną dirba… ir yra laimingi. Daugelis jų yra iš labai turtingų ir, pasaulio akimis žiūrint, sėkmingų šeimų. Su mumis susitikę vaikinai be ceremonijų liepė prisidengti apsinuoginusioms merginoms, kitaip neketino jų įleisti į susitikimą. Ir jų bendruomenės teritorijoje yra buvęs Apsireiškimas, todėl jie laiko tą teritoriją šventa. O lietuvaitės, deja, ir į bažnyčią kartais ateina kaip į vakaruškas…
Tokia yra Medžiugorjė. Apie ją galima pasakoti be galo. Bet geriau pačiam pamatyti. Ir mūsų grupės nariai, važiuodami namo, jau planavo kitų metų kelionę. Žinoma, į Medžiugorję.
Parašykite komentarą