Tweet

Yra dalykų, kurių užmiršti negalima. Yra datų, kurios tarsi išdegintos sąmonėje. 1991-ųjų sausio 13-oji – viena iš nepamirštamų ir giliai sąmonėje įstrigusių datų. Ne tik tiems, kurie buvo pačiame įvykių sūkuryje, budėjo prie Seimo rūmų ar televizijos bokšto, statė barikadas, stovėjo petys į petį beginkliai prieš sovietinius tankus. Nors ir sakoma, kad tą sausį Vilniuje buvo visa Lietuva, tikrai ne visi galėjo ten būti. Tai nereiškia, kad jie to nenorėjo ar nieko nedarė. Gyvenimas nesustojo, darbai vyko, bet visų akys buvo nukreiptos ten, sostinėn, o nerimas neleido ramiai atsikvėpti. Pakalbinkime šiandieną kiekvieną, kuris prieš dvidešimt penkerius metus buvo vyresni nei dešimties metų, ir jis pasakys: „O taip, prisimenu. Prisimenu tą įtampą, tą nerimą, bet prisimenu ir viltį, tikėjimą, vienybę.“ Šiandien galime didžiuotis lietuviais, kurių laisvės noras buvo toks didelis, kad sutramdė norą išsišokti, sukelti sumaištį, duoti pretekstą puolimui. Nesuveikė joks provokatorius, nebuvo paleista jokio šūvio, nekilo muštynių, ar rietenų. Todėl šiandien esame laisvi, laisvoje šalyje užauginome vaikus, kurie iš mūsų pasakojimų žino, kas ir kaip tada vyko. Tad šlovė ne tik tiems, kurie paaukojo gyvybes, kurie gyvu žiedu juosė strateginius objektus. Šlovė visiems, nes laisvė apginta visų pastangomis.

Kas tą lemtingą sausį vyko Širvintose? Prisimena tuometinės  rajono tarybos narė Jadvyga Barbaravičienė:

„Tą lemtingą naktį su vyru Marijonu (šviesaus atminimo žurnalistu Marijonu Barbaravičiumi) nesitraukėme nuo televizoriaus, girdėjome paskutinius diktorės Eglės Bučelytės žodžius, po kurių vaizdas dingo, nutilo ir radijas. Puoliau skambinti Tarybos nariams, jie visi irgi matė, tad skubiai rinkomės savivaldybėn. Apie trečią valandą nakties ten susirinko Tarybos nariai, taip pat rajono Sąjūdžio nariai, ūkių, įmonių ir įstaigų vadovai. Tuo metu buvau Aukščiausios Tarybos deputato nuo Širvintų rajono žurnalisto Benedikto Rupeikos padėjėja. Tą naktį jis nuolat skambino, iš jo žinojom padėtį. Jis papasakojo apie tankus, žuvusiuosius, televizijos užgrobimą. Iki ryto trijuose miesto taškuose buvo įrengti garsiakalbiai, kūrėme tekstus pranešimui per vietinį radiją – buvau jo redaktorė. Kartais įsimena, atrodo, ne ypač reikšmingos detalės. Man vis akyse stovi verkianti Taisa Borunova. Tuo metu ji buvo savivaldybės pastate veikusios valgyklos vedėja. Ji tąnakt  iš namų mums atnešė didžiulį termosą arbatos ir sumuštinių. Lyg ir smulkmena, palyginti su tuo, kas vyko. Bet tai ir rodo, kad visi tada buvo neabejingi, visi prisidėjo kuo galėdami.

Aštuntą valandą ryto drebančiu balsu pradėjau radijo laidą: „Dėmesio! Kalba Širvintos. Svarbus pranešimas…“ Į širvintiškius kreipėsi Tarybos pirmininkas Kazimieras Visackas. Labai gaila, kad per tuometę sumaištį pranešimas neišliko. Slėpėme ir spausdinimo techniką, dokumentus, nes nežinojome, kokie toliau bus agresorių veiksmai. Kazimieras kvietė gyventojus į mitingą. Devintą valandą į jį susirinko didžiulė minia. Vidurdienį klebonas Juozapas Dabravolskas Širvintų bažnyčioje aukojo mišias už Lietuvos laisvę ir žuvusius ją ginant.

Vyko ir kiti darbai. Dar prieš aštuonias keliais autobusais žmonės išvyko į Vilnių. Po mitingo išvažiavo nauja grupė. Kiek važiavo savarankiškai sunku ir pasakyti, bet tikrai nemažai. Teko girdėti, kad širvintiškiai nebuvo labai aktyvūs, bet tai netiesa. Tikrai daug žmonių važiavo ir iki tryliktosios, buvo ir organizuoto transporto, ir pavienių iniciatyvų, kurių niekas neskaičiavo. Širvintos siuntė ir sunkiąją techniką, kuri buvo reikalinga gatvių blokavimui, kad nepravažiuotų okupantų tankai ir šarvuočiai. Kitą dieną Tarybos posėdžio metu buvo sukurtas ir patvirtintas protesto laiškas Michailui Gorbačiovui, tuometiniam Sovietų Sąjungos vadovui. Manau, tą patį darė ir kitos savivaldybės. Penkioliktą dieną rajono delegacija važiavo į Sausio 13-osios aukų laidotuves. Žinau, kad daug širvintiškių  važiavo nusilenkti žuvusiesiems.

Įsiminė Antano Krikštaponio poelgis: jis gynėjų maitinimui paaukojo bekoną, restorano virėjos skubiai mėsą paruošė, ji buvo nuvežta parlamento gynėjams. Gal šeima paskutinį gyvulį paaukojo, šito nežinau. Tokie poelgiai jaudino ir rodė, kokie vieningi ir viskam pasiryžę buvo žmonės.

Kokią išvadą galima daryti šiandien? Gal ir nebūtume tada nugalėję, jei nebūtume tokie vieningi. Juk ir Širvintose tada sąjūdiečiai stovėjo petys į petį su LDDP nariais. Niekas neklausė, kokios tavo pažiūros ar partinis statusas. Kai paklausai, kas vyksta dabar… Negi tik pavojaus atveju sugebame būti vieningi? Gal nuskambės per daug moralizuojančiai, bet tik bendra veikla duoda naudos. Tik vieningai dirbdami sukursime kažką tikro ir prasmingo. Tai irgi bus nepamirštama.“

Nuotrauka iš asmeninio J. Barbaravičienės albumo

Yra dalykų, kurių užmiršti negalima. Yra datų, kurios tarsi išdegintos sąmonėje. 1991-ųjų sausio 13-oji – viena iš nepamirštamų ir giliai sąmonėje įstrigusių datų. Ne tik tiems, kurie buvo pačiame įvykių...