Tweet

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų liepos 20 d. laikraščio „Širvis“  29-ame numeryje.

Kiekviena tauta per ilgą gyvavimo laikotarpį yra susikūrusi savo gyvenimo būdą, regionui būdingus papročius, žodinį ir muzikinį folklorą. 2016 liepos 10 dieną Musninkuose lankėsi etnologė Gražina Kadžytė, sekmadienio popietę musninkiečiams skaitė paskaitą „Tradiciniame kalendoriuje – bendruomenių ir šeimų gyvastingumo pamatai“. Renginys vyko Musninkų varpinėje po šv. Mišių, tad į paskaitą-seminarą susirinko kelių kartų žmonės, dauguma su savo šeimų nariais.

Primindama susirinkusiems lietuvių tautos papročius G. Kadžytė vis atsigręžia į konkretaus etninio regiono ypatumus. Malonu, kad viešnia yra susipažinusi su mūsų krašto papročiais, dalyvavusi kraštotyrinėse ekspedicijose, ne kartą bendravo su mūsų rajono kraštotyrininke musninkiete Filomena Vaicekauskiene.

Pirmiausia buvo apžvelgta šeimos papročių linija, kaip daugelio kartų įtvirtinta dorovinė norma. Šeima svarbi kuriant ir saugant žmogaus savivertę. Visų šeimos narių – senolių, tėvų, vaikų vaidmenys ir elgesys yra labai svarbūs tam tikru gyvenimo laiku (gimimas, krikštynos, vestuvės, laidotuvės). Šeimos įvykiai dažnai glaudžiai susiję su bažnytinėmis šventėmis. Toks stiprus, šeimose išsaugotas papročių laikymasis, buvo ypač reikšmingas nelengvu istoriniu laikmečiu, XVIII–XIX a., kai svarbu buvo išsaugoti lietuvybę. Šeimos puoselėjamos santarvės ir patvarumo tradicijos ir jų laikymasis sustiprina dorovines vertybes, skatina pageidaujamą elgesį ir šiuo, postmoderniu, laikmečiu.

Antroji paskaitos dalis – apie susiformavusį kalendorinį švenčių ir papročių ratą skirtingais metų laikais ir žmonių bendravimo ypatumus. Tai bendruomeninė papročių tęstis, jau išeinanti iš už šeimos rato. Svarbu bendraujant su aplinkiniais nepažeisti tvarkos ir susitaikymo, bendruomeniškos darnos principų. Žmogaus gyvenime labai svarbu jausti ne tik darbo ir švenčių ritmą, kai kiekviena veikla lydima ne tik maginių, apeiginių ritualų, o ir jautrumo, atsakomybės, pasitikėjimo, padoraus elgesio su kitais normų laikymosi. Pavyzdžiui, ypatingas didžiųjų metų švenčių šventimo laikotarpis nuo Kalėdų iki Trijų karalių. Šventinis laikas skirtas bendravimui. Ne metas atlikti nebūtinus darbus. O į namus atėję sveikintojai savo apeigomis „vaikydavę piktas dvasias“, giedodavę šventas giesmes, linkėdavo šeimininkui gerų metų, sveikatos, derliaus gausos. Svarbu buvo atsidėkoti, priimti, pavaišinti. Šių papročių prasmė – sukurti aplinkui džiugią nuotaiką ir bendrauti vieniems su kitais, nelygu kokio amžiaus draugėn yra susirinkę. Visų kartų žmonių bendravimas yra visavertis.

Pagal iš tradicijų išaugusią žmogaus elgseną galima spręsti ir apie visos tautos dorinį lygį. Šiandienos gyvenimo kaitos ritme reikia turėti, kad ir plika akimi nematomą, bet labai svarbų atsineštinį iš tautos gelmių papročių savitumo pradą, galintį paveikti žmones vienai ar kitai pozityviai veiklai. Papročiai ir tradicijos gali leisti nepasiklysti, gali sustiprinti, būti tarsi visuomeninis bendruomenės narių sąžinės balsas. Kaip per tūkstančius metų išbandytas bendravimo principas – „visi vienam, vienas visiems“, reiškiantis bendrą tikslą, pagalbą ir rūpestį, bendrą kūrybinį tvarinį.

Paskaita – seminaras „Tradiciniame kalendoriuje – bendruomenių ir šeimų gyvastingumo pamatai“ yra Musninkų bendruomenės „Spindulys“ 2016 m. vykdomo projekto „Susitinka kartos – išlieka tradicijos“ dalis. Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų liepos 20 d. laikraščio „Širvis“  29-ame numeryje. Kiekviena tauta per ilgą gyvavimo laikotarpį yra susikūrusi savo gyvenimo būdą, regionui būdingus papročius, žodinį ir muzikinį folklorą. 2016 liepos 10...