Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  sausio 18 d. laikraščio „Širvis“ 3-ame šių metų numeryje.

Pravažiavus Čiobiškį, reikėjo klausti kelio į Burniškius, o jau Burniškiuose, kur gyvena ūkininkų Mašalų šeima, klausti nereikėjo. Ūkininko kiemas pilnas įvairios žemės ūkio technikos ir didžiulis stendas, kuriame pranešama, kad Mindaugo Mašalo daržininkystės ir augalininkystės veiklą remia Europos Sąjunga.

Mindaugas gyvena Vilniuje, tad darbymečio metu jo sostinėje nerasi, o dabar laisvesnis laikas, todėl jo Burniškyje neradome, nors tik tik turėjo pasirodyti. Atrodo, kad ne tik Mindaugas eina tėtės Vytauto pėdomis. Myli kaimą ir Mindaugo sūnus septyniolikmetis Martynas. Šiuo metu dar lanko Radvilų gimnaziją Vilniuje, tačiau jau nori įsigyti traktorių ir savaeigių mašinų vairavimo pažymėjimą, todėl papildomai mokosi Bukiškių žemės ūkio mokykloje. Tikriausiai šią vasarą jau trys vyrai, žemės ūkio specialistai, – Vytautas, Mindaugas ir Martynas – darbuosis savo žemėje. Džiugu ir malonu. Vis girdime kalbas: kaimas ištuštėjo, kaimas prasigėrė, kaime nėra kam dirbti. O čia prašau – trys vyrai ąžuolai viename ūkyje! O kad tokiomis sąlygomis gyventų ir turėtų pažangų ūkį, teko nueiti ilgą ir sudėtingą kelią.

Vytautas Mašalas Pasvalio žemių vaikas. Gimė pasiturinčių tėvų šeimoje. Todėl atitinkamu metu visai giminei teko „garbė apsigyventi“ Sibiro platybėse. Į tėvų, kaip stiprių ūkininkų, buvusį didelį tvartą buvo sugabenti rekvizuoti kaimo gyventojų gyvuliai. Jiems gi prisakė juos šerti, saugoti ir prižiūrėti. Ne visi gyventojai, likę kaime, pritarė tai kaimo kolektyvizacijai. Vieną naktį pilname gyvulių tvarte kilo gaisras. Koks siaubas. Juk tai mirties nuosprendis sargavusiems Mašalams. Niekam neįrodysi, jog esi nekaltas. Puolė jaunas vyras su žmona ginti lauk gyvulius, o jie tokie sutvėrimai, jog gaisro metu blaškosi, tačiau iš tvarto neina. Sudegė gyvuliai, o kartu žuvo ir Vytauto tėvai. Ketverių metukų Vytautukas liko našlaitis, o sesutei tebuvo devyni mėnesiai. Kelerius metus vaikus paaugino giminės, o 1954 metais dar menkas vyrukas Vytautas buvo atvežtas į Čiobiškio vaikų namus. Dabar, prisimindamas gyvenimą vaikų namuose, Vytautas sako, jog ten baigė gyvenimo mokyklą. Tada globos namuose buvo mokoma amato. Berniukai mokėsi dirbti žemės ūkio darbus, mergaitės – siūti, megzti. Netgi duoną kepdavo. Taip prabėgo laikas Čiobiškyje. Suaugęs, bet dar visai jaunas, Vytautas pradėjo savarankišką gyvenimą Vilniuje. Pradžioje įsidarbino statybose, kuo tik nebuvo: ir tinkuotuoju, ir staliumi. bedirbdamas baigė statybos technikumą, tapo pamainos meistru. Tad per trisdešimt darbo metų beveik visas Vilnius pastatytas Vytauto rankomis. Kokį tik rajoną bevardijau pradėdama Žirmūnais baigdama Šeškine – visur dirbta Vytauto. Vėliau dešimt metų darbavosi Vilniaus prekyboje.

Vytautas darbštus, dirbo netingėdamas, bet kai jaunas suspėji visur ir rūpi ne vien darbas. Ne kartą besilankydamas Profsąjungų rūmuose, nusižiūrėjo gražią, linksmą Aldoną, kilusią iš Kavarsko. Aldona, vyriausia iš devynių vaikų, darbšti, kūrybinga. Tuo metu dirbo prekyboje – pramoninių prekių žinove. Po ilgokos draugystės Vytautas ir Aldona tapo šeima. Jaunai šeimai buvo skirtas butas. Susilaukė dukters Gražinos ir sūnaus Mindaugo. Nuo mažens vaikus pratino dirbti. Kai įsigijo dabartinę sodybą Burniškių kaime, nusprendė paversti ją šeimos vasarviete. Tačiau vaikai vasarą atostogaudami kaime ravėdavo runkelius, rudenį turėdavo savo pinigų, šerdavo savo šeimai paršelius, o kai ateidavo laikas grįžti į mokyklą, į Vilnių, paršiukus nugabendavo Aldonos tėvams į Ukmergės rajoną ir jau seneliai užaugindavo gyvuliukus iki reikiamo svorio. Nemaža pagalba šeimai. Taip pamažu iš numatytos vasarvietės, sodyba tapo Aldonos ir Vytauto gyvenamais namais, o bute apsigyveno sūnus Martynas su žmona mokytoja Lina. Jau ir jaunųjų Mašalų šeimoje yra beveik suaugęs sūnus Martynas ir mažylė Miglė. Martynas nuo mažens mėgo būti kaime, o dabar jau visai tikras senelio ir tėtės padėjėjas ūkyje. Miglė močiutės Aldonos užvadėlė, kai atvyksta į svečius.

Seneliams Mašalams nėra kada nuobodžiauti, nes Burniškiuose skamba vaikiški balsai – tai dukters Gražinos vaikučiai – Matas ir Emilija. Gražina šiuo metu, per šventes, iš Anglijos atvykusi pas tėvukus, o vyras Osvaldas liko užsienyje. Ji kas mėnesį atvažiuoja į Burniškius, todėl vaikai nespėja mamos pasiilgti. Gera girdėti, kad Mašalų duktė tvirtai nutarusi grįžti namo, į Lietuvą. Jau Musninkuose pastatytas didelis gražus namas (pati mačiau), trūksta tik smulkmenų, o tada jau visam laikui į Tėvynę. Važiavo Gražina su vyru į Angliją tik užsidirbti. Niekada negalvojo apie gyvenimą svetimame krašte, todėl ir vaikučiai palikti pas senelius, kad nereikėtų jiems lankyti sekmadieninių mokyklėlių, taikytis prie svetimos aplinkos, „laužyti liežuvio“ bendraujant su kiemo vaikais. Dabar dešimtmetė Emilija ir septynmetis Matas mokosi Musninkų mokykloje. Juk, anot Gražinos, „niekada ten nebūsi savas, tik svetimtautis atvykęs užsidirbti, ten tik darbas ir nieko daugiau.“ Karjerą ten labai greit galima padaryti. Lietuviai darbštūs, ten juos bemat pastebi. Tad eiliniam darbuotojui nesunku tapti vadovu. Gražina Lietuvoje baigusi magistro studijas ir yra ekologijos magistrė, tačiau dar ir šiuo metu studijuoja.

Ramiai, sutartinai gyvena Aldona ir Vytautas. Kaip gali būti kokie nesutarimai, kai Aldona tokia puiki šeimininkė. Namai kvepia gardžia čiobrelių, citrinžolės, juozažolės, ežiuolės, žemuogių arbata ir gilių, varnalėšų, kiaulpienių kava. O kokie nuostabūs rauginti kopūstai, agurkai. Šias daržoves savo žemėje užaugina sūnus, o mama paruošia žiemai. Ūkininkas Mindaugas sudarė sutartis su kavinėmis, bazėmis ir mamos paruoštus skanumynus veža į miestą pagal užsakymus.

Maloniai praleidau laiką besišnekučiuodama su Mašalais, tapusiais vietiniais čiobiškiečiais. Ilgai šnekėjomės ir, atrodė, kad nuoširdūs žmonės viską atvirai papasakojo, tačiau Čiobiškyje sužinojau, kad kai ko nepasakė gerbiamieji. Ogi Čiobiškio bendruomenės pirmininkė Vita Tamoševičiūtė pasidžiaugė, jog didžiausias jos talkininkas – Mindaugas Mašalas. Jei tik ko reikia – pasakyk Mindaugui, jis visada pasiruošęs padėti. Štai tokia darni, miela, draugiška šeima – ūkininkai iš Burniškių. Suleido šeima šaknis į šio krašto žemę ir visai nesigaili, kad paliko sostinę. Kaime oras švarus ,savos daržovės, vaisiai, ramybė. Visą tai vertina ir Mašalų vaikai, vaikaičiai. Neišnyks Lietuvoje kaimai, kai yra tokios tvirtos, draugiškos, darbščios šeimos. Linkiu sveikatos ir drąsos įgyvendinant naujus sumanymus.

Straipsnis buvo išspausdintas  sausio 18 d. laikraščio „Širvis“ 3-ame šių metų numeryje. Pravažiavus Čiobiškį, reikėjo klausti kelio į Burniškius, o jau Burniškiuose, kur gyvena ūkininkų Mašalų šeima, klausti nereikėjo. Ūkininko...