Vilma Valiukevičienė: teroras, džihadistas nėra religija
Vilma Valiukevičienė
Tokiomis dienomis vėl ir vėl grįžta tas jausmas, kai suvoki – to, kas įvyko niekas nepakeis. Tai negrįžtama. Kartą beviltiškai stovėjęs akis į akį su bet ką galinčia atimti ir bet ką sunaikinti lemtimi, to jausmo nepamirši niekada. Rodos jau susitaikai, susiguli, rodos suvoki – nieko pasaulyje nėra amžino, tačiau kai pasiveja kokia neganda vėl jauti, kaip raumenis stingdo neviltis – to, kas įvyko pakeisti negali. Greičiausiai, ir negalėjai…
Tai iš beviltiškumo žmonės desperatiškai puola ieškoti kaltų, pasirengę išlupti jiems širdis plikomis rankomis. Tada mažai galvojama – kaltais tampa visi, turintys tam tikrų bruožų.
Ko mes šiandien nekenčiam? Tikriausiai visų musulmonų ir panašių į juos. Tai taip žmogiška ir suprantama. Tokiomis akimirkomis mylėti sunku.
Žinau, kad sunku. Tačiau prašau. Kadaise, išgyvendama netektį laikiau save kumštyje ir kontroliavau savo kiekvieną mintį – kad neimčiau ko nors nekęsti. Nes žinojau, viena iš gedulo stadijų yra pyktis. Nenorėjau pykti ant nieko. nenorėjau kad tai, kas mano širdį vertė stoti iš sielvarto ir baimės virstų niekingu pykčiu. Tačiau vistiek to neišvengiau. Pykau ant dievo. Taip buvo lengviau – nukreipti pyktį į kažką, kas to nejaus ir ko tai neįskaudins.
Taigi, prašau šiandien visų, gyvenančių Paryžiaus skausmą, susikaupti ir suprasti – teroras neturi bendrų bruožų. Teroras nėra religija. Tikėjimas, tai ne musulmonas ir ne pabėgėlis. Ir džihadistas nėra religija. Neprisilipdykim baubų, kurių patiems teks bijoti visą likusį gyvenimą.
Vakar žiūrėjau vaizdo įrašą apie geriausią pasaulio mokytoją vienoje Amerikos mokykloje. Ji vedė vaikams pamoką. Ten sėdėjo juodaodžiai, baltaodžiai. Krikščionys ir musulmonai bei, turbūt, netikintys. Visi degančiomis akimis klausėsi mokytojos ir kūrė eilėraščius apie tai, kuo tiki. Mačiau tų mažų musulmonų akis – jie tikrai nekūrė eilėraščio apie krikščioniškojo pasaulio sunaikinimą. Ir, esu įsitikinusi, užaugę gyvens kaip ir visi mes.
Ir juodaodžiai nebuvo panašūs į klozetus… Nekurkim stereotipų, neapsunkinkim sau gyvenimo. Tegul už tai, ką padarė, atsako tie, kurie kalti. Ir tegul nebūna jiems pasigailėjimo!
Tam, kad pamokslauti ir kitus mokinti pačiam reikia buti kristoliniam. Neitikino.
Sirvis issikvepe ir nebeturi apie ka rasyti. Tarybos posedis dar toli, todel tenka skaitytojams siulyti visokias pievas, nieko bendra neturincias su musu gyvenimo kasdienybe. Kas aukstai soka, tas zemai nutupia.
Ačiū p. Vilmai už labai aktualų ir nuoširdų straipsnį. Mano nuomone, nebūtina kasdien murkdytis tik savo baloje, ypač kai pasaulyje vyksta tokie skaudūs dalykai.