Viskas dėl vieno
Sveikinuosi su jumis, mano mielieji, po praūžusios miesto šventės. Tikriausiai nebuvo tokio, kuriam vienaip ar kitaip ta švente neteko pasidžiaugti: kas pats dalyvavo, kas pro langą stebėjo, kas per telefoną žiūrėjo, o kam per barzdą varvėjo, o burnoj neturėjo. Nė kiek nesvarbu, svarbiausia, kad jokie virusai mums nebaisūs ir jokios koronos negali atstovėti prieš valdovės skaidriausiosios sumanymus. Sakau jums iš savo ilgos gyvenimiškos patirties, šioji skaidriausioji valdovė tik skleidžiasi, dar daug, oi daug laukia mūsų naujienų, susijusių su josios buvimo valdžioje, bet palikime ateitį ateinančioms kartoms, o mes gyvenkime šiandiena.
Noriu keliomis mintimis, kilusiomis besilankant, kaip ir pridera doram savo karalystės varguoliui, šventėje su jumis, mielieji, pasidalinti. Pirmučiausia atkreipiu dėmesį, jog iškilmė buvo neeilinė ir suprantama, kodėl neeilinė, juk rinkimai ant nosies (manding tūlas taip pagalvojo), o ašai jus, brangieji mano, skubu nuraminti, gal ir dėl, bet labiau dėl to, kad mūsų karalystė šventė gražų jubiliejų. Žinoma, galima būtų pasiginčyti, kiek laiko mes esame karalyste, o kiek buvome tiesiog rajonu Lietuvoje, bet čia jau ne mano daržas, istorikai lai laužo galvas ir sprendžia, kas mes buvome ir kas mes esame plestelėjus sostan valdovei skaidriausiajai.
Miesto jubiliejus – taigi jubiliejus mūsų visų, o kokia šventė be pramogų, be svečių, be duonos ir žaidimų. Tad apie tai ir noriu paporinti, ir savo įžvalgomis pasidalinti. Pramogų, žinoma, kad buvo, galbūt ne tiek gausiai, kaip ankstesniais meteliais, bet buvo. Be jokių kalbų, didžiausios pramogos laukė valdovės rūmų aikštėje, kur viešai atidarytos mums varguoliams rūmų prieigos. Nuėmus ir pašalinus barikadas, tvoras, kurios saugojo valdovės rūmus, atsivėrė akims neįprastas vaizdelis – trinkelių jūroje skęstantys keli medeliūkščiai, kurie laikui bėgant, matyt, savo noru pasitrauks iš šios aikštės, nes šaknis nudusins trinkelės, bet anokia čia įžvalga, bus tų medžių, ne pirmi ir ne paskutiniai.
Pagrindinis šios prieigos akcentas – nagi toks čiurkšlių kalnelis, sako, naktį dar ir spalvų būna. Reiks nueiti naktį pažioplinėti, kiek mačiau, tai priminė jis man vyriškio, turinčio problemų su prostata, myžčiojimą. Bet skubu visus nuraminti, gražu, tikrai labai gražu, toks netikėtas ir mums varguoliams veik nematytas sprendinys.
Aha, tai čia ašai apie pramogas, tęsiu, koncertai buvo muzikiniai, visokiam skoniui: nuo liaudiškos kapelijos iki klasikinio orkestro. Platus pasirinkimas, tad čia tik galvą žilą lenkiu ir džiaugiuosi. Duonos, mano galva, irgi užteko, kas norėjo, galėjo gurkšnoti, kas norėjo, galėjo čepsėti, o kas tik uosti ir godžiai akimis ryti. O va su svečiais, tai jau čia taip paprastai nepavyks prasimintyti. Čia jau atskiro reikėtų traktato kiekvieno svečio titulams bei priklausomumui kuriam nors garbingam klanui vardijant. Apsiribosiu, mano galva, pagrindiniu ir tikriausiai mylimiausiu kandidatu. Turiu galvoje valdovės skaidriausiosios sutuoktinį, sakramentą, vienintelį ir nepakartojamą vyrelį. Maniškė, kur tik pamačiusi tąjį valdovės ramstį, man vis kaip yla įdurdavo, na taip sakant, matai, kaip gražiai eina, o kaip gražiai žiūri vienas į kitą, o kaip jis josios klauso, o kokia jinai laiminga, turėdama tokį vyrą. Net pyktelėjau kelis kartus, bet paskui persiprašiau viduje savęs ir žmonelės ir ėmiau mintyti.
Pasirodo, valdovė skaidriausioji iš tikrųjų sunkiai triūsia valdydama ir vedžiodama vyrą po savo valdas. Čia jau, mano galva, nelengva užduotis. (Ašai apie save nešneku, nes pakankamai idealaus būdo esma žmonai). Iš šono pažiūrėjus supranti, kad už abudu valdovė skaidriausioji turi galvoti ir žingsnius į priekį dėlioti: kur nueiti, kur nuvesti, kam ranką paspausti, kam nusišypsoti, o ko nematyti, parodant vietą jojo. Vyrui tuo tarpu tereikėjo oriai, it kokiam povui plunksnas iš uodegos išskėtus sekioti ir naiviai šypsantis akimis bendrauti, tarsi pasakant: čia mano žmona, būkite geri, išrinkite mane Seiman, na ar kažkaip panašiai, žinote, akiniai ant jojo nosies, o ir mano regėjimas ne erelio, tad gal galėjau ir apsirikti, prabočykit, jei kas kaip kitaip išskaitėte, pasidalinkite, apsvarstysim jūsų variantus. Bet visgi, kaip ten bebūtų, ar kas ten bebūtų pasakyta, atlaikė valdovės skaidriausiosios sutuoktinis mūsų šventes ir parodytą dėmesį, kitus svečius nurungęs, nes nė vienas tokio palaikymo iš valdovės skaidriausiosios kaip jisai nesulaukė, o tai tik parodo, kad mes, varguoliai, jei ne pačią valdovę išsiųsime Seiman, tai bent josios antrąją pusę būtinai turime prastumti, nunešti ir pernešti, o jau tada ir fontanai nebemyžčios, o šaus visų pajėgumu ir ne keliomis, o visomis vaivorykštės spalvomis švies. Ir klestėsim, mielieji mano, oi kaip klestėsim, o jo joi kaip suklestėsim…
Klestinčios ateities linkėdamas jūsų Varpininkas
Viskas su tom šventėm ir pinigų sumūryjimu į „trinkeles“ būtų buvę gerai, jei tai būtų pagal kišenę (dėl skonio dalykų nesiginčysime). Dabar gi 5500 gyventojus turinčiam miestui visi tai – šokimas aukščiau bambos. Ir prioritetai abejotini. Pvz. Širvintų medikų atlyginimai vieni mažiausių Lietuvoje (atlyginimų mediana 1033 eurų). Iš kur tada bus gera medicinos kokybė, jei pinigus įmūrijame į „trinkeles“, o ne skiriame medicinos lygiui Širvintose pakelti?
Beje, autorius straipsnį galėjo pasirašyti savo vardu. Negi taip baisu prieš valdovę?