Tweet

„Širvio“ redakcijos komandoje darbuojasi gan įdomių užsiėmimų turintys žmonės. Vytenis Dapkevičius stebina visus gana neįprastu hobiu – žygiais, kelionėmis neįprastomis vietomis. Vasario mėnesį Vytenis drauge su keliais draugais Baltiją kirto slidėmis. Tad kalbiname jį teiraudamiesi apie kelionę, pasiruošimą žygiui ir pasiekimus.

Sveikiname grįžusį į Lietuvą. Kaip sugalvojote keliauti slidėmis Baltija žiemą? Sakyčiau neįprastas užsiėmimas. Čia pirmas toks Jūsų žygis? Kokių dar žygių yra Jūsų sąskaitoje?

Būtent toks žygis pirmas. Pirmas ne tik  man, bet ir visiems mūsų komandos nariams. Esame matę ir aukštų kalnų, ir tolimos Šiaurės, bet kad visas žygis driektųsi jūros ledu – tai pirmas kartas.

Savo savarankiškų kelionių „sąskaitą“ atidariau dar visai vaikystėje. Mano tėtis vienas septintojo aštuntojo dešimtmečio Lietuvos žygeivių judėjimo lyderių. Į keliones ir renginius jis mane imdavo dar visišką vaiką. O aš ir pats ten noriai eidavau. Dažnai pas mus viešėdavo, ar mes eidavome į svečius pas keliautojus, sugrįžusius iš tolimų žygių. Įstojęs į Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnaziją, prasidėjau reguliariai savarankiškai keliauti. Su bendraminčiais įkūrėme žygeivių klubą ir keliavome reguliariai kartą per mėnesį visais metų laikais. Plaukimai žiemą su baidarėmis, nakvynės palapinėse ant sniego, ankstyvo pavasario žygiai per pelkes – visa tai tik keli pavyzdžiai iš to, ką veikdavo mūsų gimnazijos žygeivių klubas. Prisiminimuose iš to laikotarpio liko visiškai varganas inventorius, pvz.: baidarės senos, pastoviai prakiūrančios, palapinės lengvai vėjo prapučiamos ir lietaus permerkiamos, kuprinės nepatogios brezentinės arba pačių siūtos iš burės. Kita vertus labai norėjome būti žygeiviais. Norėjome pažinti gamtą, kokia ji yra „iš vidaus“, o gal kažkiek buvo ir to paaugliško noro būti „kietiems“. Nors mūsų klubas buvo visiškai savarankiškas, jame nedalyvavo joks mokytojas ar kitas suaugęs, turėjome griežtą nerašytą žygeivišką moralės kodeksą. Žygiuose galiodavo absoliutus sausas įstatymas, gamtoje po savęs nepalikdavome jokių žymių – ne tik kad visas šiukšles išsinešdavome, bet turėjome receptų, kaip, tarkim, deginti laužą ar eiti į tualetą, kad kitą dieną toje vietoje neliktų nė žymės.

Pabaigęs mokyklą, aktyviai dalyvavau KTU žygeivių klubo „Ąžuolas“ veikloje, su Vilniaus universiteto žygeiviais irgi gerai pažįstamas, net žmoną ten radau. Svajonės apie kalnus gimė dar mokykloje, kaip natūralus siekis kažko daugiau. Man net pasisekė, kad po vienuoliktos klasės paėmė „Ąžuolo“ žygeiviai į tikrą kalnų žygį Altajuje. Tad vėliau jau ir pats ėmiausi savo bendraamžius draugus į kalnus vesti. Pirma išvyka toks pusiau pėsčiųjų žygis Kryme. Kitą vasarą, 1997 m., jau krovėmės kuprines į tikrą kalnų žygį Kaukaze. Nors perėjos buvo nesudėtingos, bet maršrutas buvo linijinis, be jokių maisto ir kuro „užsimetimų“. Tad iš pradžių kuprinės svoris buvo verčiantis iš kojų. Visą žygį vainikavo įkopimas į Elbrusą – aukščiausią Europos viršūnę. Su geriausiu vaikystės draugu per dieną sugebėjome įlipti į abi dvigalvio Elbruso viršūnes (5 621 ir 5 642 m), kas buvo gana rimtai vertinama net ir patyrusių alpinistų. Techniškai tai nesudėtingas kalnas, bet fizinių jėgų reikėjo daug.

Tada jau atsirado rimta kalnų liga kokiai dešimčiai metų, kurios simptomai: kas metai žygis vasarą, o žiemą slidžių žygis, slidinėjimas kalnuose be trasų (slidžių alpinizmas) arba kopimai Tatrų kalnais. Tai buvo tapę rutina. Ateina žiema, susitinkame keli draugai ir akyse matyti klausimas: „Tai kur šiais metais?“. Po to sekdavo intensyvūs pasiruošimo mėnesiai – inventoriaus įsigijimas ar  gamyba, kassavaitinės bendros komandos treniruotės, maršruto studijos. To laikotarpio kelionių bagaže likę sudėtingiausios kategorijos kalnų žygiai ir perėjos, įkopimas į Lenino (dab. Avicenos) viršūnę Pamyre, kurios aukštis – 7 132 m,. įkopimas į legendinę Užbos viršūnę Kaukaze, beveik trijų  savaičių be jokių šiltų nakvynių trukęs slidžių žygis Sibire – Užbaikalėje, kurio metu patyrėme kas yra tikras sibirietiškas šaltis ir daugelis kitų sudėtingų kelionių.

Gimus vaikams žygiai natūraliai retėjo, bet vis tiek vykdavo. Gal kas kelis metus kažkur rimčiau išsiruošiu iki pat šiol. Paskutiniu metu suintensyvinau bėgimą, kuris seniau buvo tik priedas prie kalnų, tai dabar pasidaręs rimta mano gyvenimo dalimi.

Kelionė slidėmis Baltija yra nepaprasta. Jeigu norėčiau kitąmet keliauti, ką turiu žinoti, kaip reikia pasirengti?

Mums pasirengimas buvo labai svarbi žygio dalis. Iš pradžių kiek išsigandome skaitydami ispanų, kurie perčiuožė Baltiją anksčiau, pasakojimus apie tai, kaip naktį pažadino šviesos. Išlindę iš palapinės, pamatė, kad į juos plaukia ledlaužis. Tada laivas praplaukė visai netoli jų. Mes važiavome turėdami tikslius jurlapius. Nakvynei stodavom tik ten, kur laivai nelabai galėtų plaukti. Be to, paskutinį mėnesį rytą pradėdavome savo kompiuterių ekranuose studijuodami paskutinės dienos laivų maršrutus skaitmeniniame žemėlapyje. Daug užėmė laiko ledo studijos. Kuriais metais koks storis būdavo, koks storis ir tankumas šiais metais. Svarbu buvo ir ledo dreifo tendencijos. Dreifas – kai ledo masyvas pradeda judėti, dėl to jūroje atsiranda properšos ir sandgrūdos. Svarbus buvo ir fizinis pasirengimas. Mano bendražygis Saulius Damulevičius šiais metais įlipo į du aukščiausius Tian Šanio kalnus. Mano metų sąskaitoje du maratonai ir tūkstančiai nubėgtų kilometrų. Trečias žygio dalyvis Algimantas Kuras iš tų, apie kuriuos galima pasakyti „su slidėmis gimęs“.

Gal galėtumėte papasakoti, kokius iššūkius teko įveikti per šį žygį: kur nakvojote, kur valgėte, kokia gamta Jus pasitiko, kokių nesklandumų patyrėte, kokias kliūtis įveikėte. Nesu dalyvavusi tokiame žygyje, tad labai smalsu. Gal susigundysiu ir aš?

Visas nakvynes praleidome palapinėje. 9 dienas truko kelionė per Baltiją slidėmis, dar 1 dieną ėjome krantu. Jūra pasižymi vėjais. Vėjas mus lydėjo nuolatos: tai silpnesnis, tai stipresnis. Nors didelių šalčių nebuvo, bet pastovi drėgmė ir vėjas lėmė, kad šalčio pojūčio mums tikrai netrūko. Bene šalčiausiai buvo, kai temperatūra buvo aukščiausia – pliusinė. Tada gavome visą dozę „Baltijos kokteilio“. Stiprus vėjas maišė lietų, sniegą, šlapdribą ir dar galas žino ką ir kone horizontaliai drėbė į mus. Čiuožti dar buvo įmanom, nes judėdamas žmogus šilumą išskiria iš vidaus. Pietūs tokiomis sąlygomis atrodė visiškai varganai, tad ne ką perkandę greitai pakavomės ir čiuožėme toliau, kad bent kiek apšiltume. Svorio labai netaupėme, žygis gan trumpas, o ir manta visa rogėse pečių nespaudžia. Tad dienos racionas – apie kilogramas maisto žmogui. Rytui turėjome specialius užpilamus ekspedicinius paketus. Duona, lašiniai, sūriai, šokoladas – pietums. Vakare – košė, begaliniai kiekiai arbatos ir sausainių.

Bene rimčiausiai išbandymas buvo lūžęs apkaustas. Visokių lūžių per daugybę slidžių žygių matę, bet, kad lūžtų vientisas apkaustas, to dar nėra buvę. Galvojome, kad jau reiks baigti žygį, nes buvo tik antra ar trečia diena. Bet vakare padirbome tokį savadarbį iš plačios juostos. Ne pati aukščiausia inventoriaus kategorija, bet vis tiek galėjome judėti pirmyn.

Visos kitos kliūtys – ledlaužių keliai, atviro vandens properšos ar ledų sangrūdos buvo tai, kam mes ir ruošėmės. Itin didelių keblumų tai nesudarė. Pagrindinėje ledlaužių linijoje į Kemi uostą „eismas“ buvo kiek intensyvesnis nei tikėjomės. Bet išlaukę pusantros paros, nutaikėme progą ir prasmukome.

O pro kokias vietoves praėjote? Dar labai įdomu paklausti, ar kitąmet kartotumėte kelionę? Jei taip, tai kur dabar keliautumėte?

Iš pradžių buvo daug salų, vėliau salų mažėjo, kol jūra patapo visiškai „atvira“. Tačiau dabar visos tos salos žiemą yra negyvenamos, stovi tik vasarnamiai. Anksčiau taip nebuvo, vienoje saloje net bažnyčią radome. Žvejų gyventa visur. Kiekviena, net ir smulkiausia įdubą ar sekluma jūrlapyje turi vardą, žmonės žvejojo ir reikėjo kažkaip įvardinti vietas. Bet gyventojai iš salų, o juolab šiaurėje, kur ne vieną metų mėnesį nei laivu priplauksi, nei pėsčias prieisi, išsikraustė jau gana seniai. Greičiausiai kažkas panašaus, kaip mūsų kaimuose vyksta tuštėjimas, tik ten tai jau įvykę.

Jei jūs klausiate, ar kartočiau, jei atsuktume laiką atgal – mano atsakymas: vienareikšmiškai –taip. O jei klaustumėte, ar norėčiau antrą kartą eiti – tai greičiausiai kad ne. Dar daug vietų yra kur nepabuvota, labiau mane traukia nauji keliai, o ne kartoti tą patį.

Dar konkrečių ateities planų neturiu, ateis laikas matysime. Dabar dar praeitos kelionės reikalais ir įspūdžiais gyvas.

O šeimos nariai ramia širdimi Jus išleidžia į tokius žygius?

Nežinau. Pasiruošimo žygiui metu eidavau savaitgaliais į lauką palapinėje pamiegoti. Tai vieną kartą ir vaikai kartu įsiprašė. Prieš sumingant miegmaišiuose klausė, ar grįšiu. Tada turėjau prižadėti, kad tikrai grįšiu. Klausė labai rimtai.

O šiaip saugumui didelį dėmesį visada skiriame. Viskas, kas nuo mūsų priklauso, buvo padaryta – palydovinis telefonas, laivelis, raketos, jūrinė racija, pastovaus ryšio su krantu dėka jautėmės pakankamai saugiai.

Žmona Jurga irgi didelė Šiaurės kelionių fanatikė. Labai norėčiau kitais metais ir ją porai savaičių kur nors į žygį išleisti. Tik kaip ji sakė, ant tvirtos žemės jai labiau patinka.

Jūs pasakojate, o man šiurpuliukai laksto po kūną. Nežinau, ar išdrįsčiau ir pasiryžčiau tokiam žygiui. Na, aš – ne Jūs. Tad linkiu Jums sėkmės ir laimingų žygių. Jūsų vaikai jau gali Jumis didžiuotis.

Gal nereikia čia tų ditirambų. Yra šeimų, kurios ne vienam vaikui vietoj „šaltų“ vaikų namų suteikėte savo jaukių šeimos namų užuovėją. Tai didžiulis žygis, prilygstantis keliems everestams. Tam, nesiryžtu ir nežinau, kada pavyks pasiryžti.

Be to, nemėgstu taip būti lyginamas Mes nesame jokie išskirtiniai antžmogiai, tiesiog daug metų darome tai, kas mums patinka. Tiesiog gerai praleidau atostogas taip, kaip man patinka. Gal dar daugiau – aš atsisakiau samdomo darbuotojo statuso ir įkūriau savo įmonę, tam kad galėčiau eiti į žygius. Man nereikia naujos mašinos, rūbų iš madingų parduotuvių ar „karščiausio“ telefono modelio. Aš noriu tik turėti dvigubas atostogas – vienas rimtam žygiui, kitas – žygiui su šeima.

Dėkoju Jums už pokalbį ir linkiu sėkmės ir laimingų žygių. O svarbiausia, džiaugiuosi, kad tokie žmonės kaip Jūs – įkvepia prasmingai dirbti ir gyventi, daryti tai, kas patinka.

Nuotraukų autorius Saulius Damulevičius.

Pasidalink per Facebook!„Širvio“ redakcijos komandoje darbuojasi gan įdomių užsiėmimų turintys žmonės. Vytenis Dapkevičius stebina visus gana neįprastu hobiu – žygiais, kelionėmis neįprastomis vietomis. Vasario mėnesį Vytenis drauge su keliais draugais...