Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  balandžio 5 d. laikraščio „Širvis“ 14-ame šių metų numeryje.

Šeštadienio rytą Širvintų bitininkų draugijos nariai rinkosi į kasmetinį ataskaitinį susirinkimą. Draugija vienija 60 narių, susirinkime dalyvavo 45. Ilgametis draugijos pirmininkas Aleksandras Masiulionis pasidžiaugė, kad gretos vis gausėja, per metus priimti penki nauji nariai. Susirinkimo metu prie draugijos prisijungė dar vienas narys – Darius Tamošiūnas. Jaunasis bitininkas sakė tik pradedantis savo kelią, turi devynias šeimas. Tai hobis, o ne pelno šaltinis. Darius turi iš ko mokytis, bitininkauja jo tėtis, bet noras sužinoti daugiau, paklausyti senų bitininkų patarimų, pasisemti patirties, jį atvedė į draugiją. Būrį vyrų puošia keletas moterų. Pirmininkas patikino, kad jos tikrai pačios bitininkauja ir domisi šia sritimi. Tai Danutė Kupčiūnienė, Vilma Strelkova, Palmira Štikanienė, kuri dar ir draugijos piniginius reikalus tvarko.

Kokią naudą duoda narystė draugijoje, paklausiau ir paties pirmininko A. Masiulionio, ir keleto kitų jos narių. Sužinojau, kad pagrindinė nauda – tai galimybė dažniau susitikti, pasidalinti patirtimi, išgirstomis naujovėmis, organizuotai gauti vaistus, taip pat kvietimus į kvalifikacijos kėlimo kursus, kurie ypač aktualūs tik pradedantiems ūkininkauti. Ir šiame susirinkime buvo kalbėta apie dviejų dienų nemokamus kursus, vyksiančius Trakuose, ten dalyvaus trys širvintiškiai. Pernai Aivaras Andrikevičius vyko į Kroatiją. Didžiąją kelionės išlaidų dalį apmokėjo respublikinė bitininkų draugija. Kadangi Aivaras su uošviu Vytautu Visocku planuoja kurti didelį bityną, kelionė buvo labai naudinga. Su ponu Vytautu sutarėme, kad vasarą aplankysime jų bityną ir daugiau sužinosime apie planuojamą jo plėtrą.

Bitininkų draugijos nariu gali tapti kiekvienas norintis, amžius čia neribojamas. Tačiau pirmininkas pasakoja, kad moksleivių kol kas nesulaukia. Prieš keletą metų buvo Ignas Ryžakovas, bet baigęs mokyklą, jis išvyko mokytis į užsienį, bites palikęs tėvo globai. Aleksandras Masiulionis pasakojo girdėjęs, kad jaunuolis jau grįžo, bet susirinkime dar nedalyvavo. Panašia istorija pasidalino ir Jonas Kajota, kuris irgi turėjo rūpintis sūnaus studento bitynu. Dabar, kai mokslai baigti, sūnus vėl grįžta prie mėgstamo užsiėmimo.

Tokių atvejų nedaug, daugiausia vaikai iš tėvų perima bitynus. Taip buvo ir minėtam V. Visockui, ir Antanui Stimburiui, ir Albinui Kalesnykui, ir daugeliui kitų.

Kaip opiausią problemą bitininkai įvardija pasėlių purškimą. Ūkininkai elgiasi atsakingiau, nei anksčiau, purškia pasėlius naktį, kai bitės aviliuose, naudoja kokybiškesnius chemikalus. Įstatymai nepažeidžiami, nuostoliai mažesni, bet bičių vis tiek netenkama. Pasak bitininkų, nėra tokių herbicidų, kurie nekenktų bitėms. Šią problemą sudėtinga išspręsti.

Draugijos pirmininkas pasakojo, kad didžiausią bityną – apie 200 šeimų – prižiūri Antanas Ruseckas. Pats pirmininkas laiko 70 šeimų. Kiek pavyko sužinoti, daugiausia vyrauja 20–40 šeimų ūkiai. Turint 40 šeimų ir daugiau, galima gauti ūkininkams skiriamo pigesnio kuro.

Ponas Aleksandras gyrė Vilhelmą Bakasėną, kaip labai kruopštų ir tvarkingą bitininką.

Ir draugijos pirmininkas, ir dauguma narių gamina ne tik medų, bet ir kitus produktus: bičių pikį, duonelę, vašką. Kvapnias vaško žvakes jau keletą metų gamina Gediminas Žilinskas. Pirmininkas Aleksandras siūlė kooperuotis, bendrai parduoti produktus. Nes, pavyzdžiui, bičių duonelė, jei surenki jos dešimt ir daugiau kilogramų, kainuoja brangiau, nei parduodant po mažiau. Nauda akivaizdi.

Savo ataskaitoje pirmininkas sakė, kad draugiją gali sudaryti mažiausiai trys nariai, bet norinčių atsiskirti ir kurti naują draugiją nesigirdėjo. Per draugijos gyvavimo laikotarpį neteko dar nieko iš jos pašalinti. Paklaustas, kiek metų pirmininkauja, Aleksandras tik nusijuokė neprisimenantis, jau labai seniai. Ir šį kartą perrinko jį naujai dvejų metų kadencijai.

Pirmininko paraginti bitininkai dalinosi patirtimi, pasakojo apie savo bitynus. Pasak pirmininko, reikėtų vieną kartą išsiruošti ir aplankyti kiekvieno draugijos nario bityną. Kaip sakė vienas protingas žmogus, „Nerasi tokio žmogaus, iš kurio išminčius negalėtų ko nors pasimokyti“. Jei jau išminčius gali pasimokyti, tai mes, eiliniai, juo labiau. A. Masiulionis planuoja susirinkimus kviesti ne kartą per metus, o dažniau, tai būtų labai naudinga. Tik tas amžinas laiko trūkumas vis koją kiša. Bet labai norint, viskas įmanoma.

Musninkietis Juozas Binkis, bitininkaujantis nuo 1955 metų, visiems pradedantiesiems patarė: „Perskaitykite vadovėlį „Bitininkystė“ ir ne po vieną kartą. Nors jis pirmą kartą išleistas apie 1950 metus, niekur nerasite geresnės informacijos.“ Mačiau, kad dauguma jam pritarė. Vadinasi, taip ir yra.

Pirmą kartą atsidūrusi tokioje draugijoje išgirdau daug naujo: ir koks cukrus geriausiai tinka bičių primaitinimui (savas, lietuviškas), ir kiek cukraus gali būti medaus sudėtyje pagal ES reikalavimus (ne daugiau 30 proc.), ir kokiais dažais galima dažyti avilius (tik vandeniniais). Bet dar daugiau klausimų liko. Tikiuosi, kad bitininkai pakvies ir į kitą susirinkimą, bus dar įdomiau. Tad sėkmingo jums medunešio, bičiuliai!

Straipsnis buvo išspausdintas  balandžio 5 d. laikraščio „Širvis“ 14-ame šių metų numeryje. Šeštadienio rytą Širvintų bitininkų draugijos nariai rinkosi į kasmetinį ataskaitinį susirinkimą. Draugija vienija 60 narių, susirinkime dalyvavo 45. Ilgametis...