Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  gruodžio 6 d. laikraščio „Širvis“ 47-ame šių metų numeryje

Pagaliau penktadienis, pirmoji žiemos diena. „Žiebsim eglutę!!!“ – iš pat ankstaus ryto, griūdama iš lovos, sušunku. Vyras ir vaikai nustemba, pasižiūri kreivai. Jie tikriausiai nesitikėjo, kad ir man labai svarbi eglutės įžiebimo šventė. Vaikai jau kelias savaites nedavė ramybės klausinėdami, kada bus šventė, kodėl mieste eglutė stovi, bet dar nespindi. Pagaliau, pagaliau, pagaliau bus galas visiems klausimams. O svarbiausia – žadėjo neįprastą ir pačią gražiausią eglutę Lietuvoje. Būtinai turiu nuveikti visus darbus ir pamatyti renginį.

Tekina lekiu į darbą. Lenkiu bambančius pakeleivius. Sniegas drimba į akis, bet aš nepasiduodu ir kas žingsnį keliu sau nuotaiką: „Svarbiausia ne oras, o geri drabužiai. Be to, žadėjo fantastišką šventę. Viskas bus gerai. Žadėjo!“ Visą dieną darbas verda rankose ir galvoje. Net kavos nesinori, nematau bendradarbių, tik skubu, skubu. Žvilgteliu pro langą, o ten – drebia sniegą. Nieko, žadėjo fantastišką šventę. Viskas bus gerai. Akies mirksniu pralėkė diena, ir aš net nepastebėjau, kaip atsidūriau aikštėje, prie savivaldybės. Vaikų, tėvų, senjorų marios. Visi laukiame fantastiškos šventės. Eglutė–angelas stūkso didingas miesto aikštėje ir stebi mus iš aukšto. Dėl jo gigantiškumo mane ima panika, bet vis raminu save. Nukreipiu žvilgsnį į aplinkui lakstančius ir krykštaujančius vaikus. Maniškiai irgi kažkur, bet ne jie šiuo metu man svarbiausi – laukiu fantastiškos šventės. O oras, oras… Puikus!

Baltai padabintoje scenoje pasirodo renginio vedėjas – Povilas Velikis. Galvoje suskamba jo pavardė rusų kalba – „Velikij“ – didysis – kaip mūsų eglutė–angelas. Nusipurtau kalbos vingrybes ir klausausi, stebiu renginį ir ieškau fantastiškumo. Nuo savivaldybės atplasnoja nematyti baltai pasidabinę jaunuoliai. „Kas čia tokie? Lyg ne širvintiškiai,“ – šmėsteli pirmoji mintis, bet nusiraminu, juk vedėjas greitai juos pristatys. Svečius lydi labai rimta Kultūros centro direktorė. Tikriausiai jaudinasi, nerimauja. Suprantu. Juk koncertas turi būti fantastiškas. O jei bus beprotiškas – tikriausiai laukia giljotina. O tuo metu aplink sceną blaškosi angelai, baltieji zuikučiai. Kultūros centro darbuotojai derina subtilybes, mojuojasi, vienas kitam mirkčioja, galvomis kryptį nurodo.

Štai ir nepažįstamieji – Alytaus „De Žavu“ choras – suskamba jaunatviškais, energingais ir nuostabiais balsais. Regis įtampa atslūgsta, koncertas prasideda. Stebime akmeniniais veidais. Net svečiams nejauku. Ragina mus ploti, šokti. Mes toliau stebime sustingusiais veidais. Ir lietuviškai, ir angliškai, ir prancūziškai jaunimas dainuoja. O mes vis dar sustingę. Gerai, kad Kultūros centro direktorė duoda ženklą, kada ploti. Paplojame. Pagaliau pasirodo mažieji kiškučiai, vėliau angelai, kuriuos paruošė Odeta Žinienė. Karts nuo karto parodo savo šokėjams, kaip šokti. Įtampa visiškai atslūgo, pasipylė šypsenos, juk savi šoka. O kiek išmonės įdėta drabužiams pasiūti, scenai papuošti, scenarijui parengti. Viskas suderinta, sustyguota, eina lyg sviestu patepta. Jei užstringa, tai renginio vedėjas Povilas profesionaliai užkalbina žiūrovus ir neleidžia nuobodžiauti. Vis dėlto kūrybingi šventės organizatoriai.

Vis dar stebiu renginį, dalyvius. Akis užkliūva už moters. Pasimetu. Juk daug žmonių pažįstu Širvintose. O kas ji? Akiplėšiškai skverbiasi pro minią ir dekoracijas. Pagaliau jai pavyko užšokti ant scenos. Pasirodo, ji rajono galva – merė. Puola teisintis dėl šventės vietos. Pasak merės, lyg studentams pritrūko dviejų mėnesių, kad galėtume švęsti naujoje akštėje, prie skulptūros „Širvinta“. „Na va, vasarą kalbėjo vienaip, o žiemą kitaip. O beprotiškai fantastiškas naujas Sporto centras irgi nebus laiku atidarytas, pritrūks laiko iki mano atostogų? Kur aš savo „formas“ taisysiu ir tobulinsiu?“ – pasipiktinu. Ji man rimtesnė atrodė: ką pasako – tą padaro. Pasirodo, pasaulis keičiasi.

Toliau klausausi merės sveikinimo ir negaliu patikėti savo ausimis. Ji sako, visus mylinti. „Ir žinok, kada merė tiesą sako: tai ji tik savo Joną myli, tai mus visus“, – mintys vis kaip kulkos lekia. Iš netikėtumo net žiobteliu ir gaudydama orą, kaip žuvis ant kranto, laukiu kitų beprotiškai fantastiškų akimirkų. Pagaliau merė perskaito Kalėdų senelio žinutę – įžiebti eglę, kad rastų kelią pas mus. „Valio!!! Kaip gražu! Fantastiškas grožis!“ – dabar jau nesusilaikau, pamiršusi savo padėtį visuomenėje, garsiai žaviuosi. Išskirtinė eglė–angelas! Ne veltui taip ilgai ruoštasi – vos ne dvi savaites. O kaip gražiai suderintos spalvos, žaislai. Kaip neįprastai prie eglės priderintas angelas ant debesies, po juo – suoliukai pasėdėti, pasvajoti, pamąstyti. Fantastiškas reginys! O čia dar Kalėdų senelis su šunų kinkiniu atvažiuoja, mus pakalbina, šokėjams dovanų įteikia, laimingų metų palinka, angelus išdalina ir dar nusifotografuoja kartu. „Savo asmenukę ant sienos pakeisiu,“ – mąstau. Pažiūriu į nuotrauką, tos eglės–angelo ten nė kvapo. Arba jis, arba aš, abudu netelpam. „Na ir nereikia!“ – susinervinu ir ruošiuosi išeiti. Staiga suskamba klasikinė muzika ir tik fyst, šast, taukšt nuo Kultūros centro stogo fejerverkai. Tik pokšt įvairiomis spalvomis. Tik tratata visokiais garsais. Jau šitokio pasirodymo, maniau, neištversiu. Gerai, kad kasmet lekiu į „Fejeriją“. Dangus švytėjo įvairiaspalvėmis gėlėmis, burbulais, šviesų fontanais. Išsižiojusi, kaip tikra finansų srities žinovė skaičiuoju: „Vienas šimtas, du, keturi… daug. O darželiui, sakė, neturi pinigų.“

Pėdinu namo pakerėta beprotiškai fantastiško įžiebimo. Po kojomis pinasi fantastiški mano vaikai, šalia šlepsi fantastiškas vyras. Regiu visa, kas fantastiška, net internete skaitau tai, kas fantastiška. Galvoju apie šventės fantastiškai beprotišką biudžetą. Ir apskritai mano gyvenimas fantastiškai beprotiškas, nes gyvenu Širvintose.

Straipsnis buvo išspausdintas  gruodžio 6 d. laikraščio „Širvis“ 47-ame šių metų numeryje Pagaliau penktadienis, pirmoji žiemos diena. „Žiebsim eglutę!!!“ – iš pat ankstaus ryto, griūdama iš lovos, sušunku. Vyras ir vaikai...