Pasidalink per Facebook!

Dažnas, kai prisistatau anykštėnams, rokiškėnams, klaipėdiečiams ir kitiems mūsų krašto žmonėms, jog esu iš Širvintų, prisimena: „A, tai vienos ilgos gatvės miestas“. Ir jie beveik teisūs. Vilniaus gatvė nuo senų laikų buvo pagrindinė, akmenimis grįsta vienintelė miesto gatvė, kuria retokai pravažiuodavo tarpmiestiniai autobusai, sustodavę ties dabartiniu Vilniaus g. 3 namu. Paskutiniais dešimtmečiais išaugo Kalnalaukio gatvių tinklas, Plento gatvė ir kitąpus jos išsidėstęs rajonas. Tačiau pas mus buvo ir yra vienintelė aikštė. Iki sovietmečio ji vadinosi Nepriklausomybės aikšte, vėliau tapo Pionierių, o dabar vėl Nepriklausomybės pavadinimu didžiuojasi. Aikštei pavadinimas senokai sugrąžintas, parūpo pasikalbėti su seniai šioje aikštėje gyvenančiais širvintiškiais. Mano liūdesiui ir nuostabai paaiškėjo, kad iš anų laikų gyvena vienintelis Nepriklausomybės aikštės istorijos liudytojas Jonas Guščia.

Gimė netoli Viesų, Brėdėnų kaime. Ankstyvoje vaikystėje jo tėvai su dviem seserimis ir broliu perskėlė į Širvintas. Brėdėnuose tapo neramu, mat Jono tėtis buvo liaudies gynėjas. Partizanus pasiekė žinios, kad šeštadienį liaudies gynėjas atvyks namo. Partizanai parengė pasalą, tačiau lyg nujausdamas Jono tėtis tąnakt negrįžo. Partizanai vis dėlto pateko į namus, tačiau neradę šeimininko, žmonos ir vaikų nelietė. Pasiėmė drabužių ir, pašaudę į šulinį, pasišalino. Tai buvo tarsi įspėjimas, kad reikia palikti namus kaime. Taip atsidūrė Guščių šeima Širvintose ir apsigyveno Nepriklausomybės aikštėje. Jonas čia pradėjo lankyti pradinę mokyklą, kuri buvo įsikūrusi dabartiniame Draugystės g. 4 name. Pirmoji mokytoja – Regina Vaškūnienė, o baigęs šią mokyklėlę lankė ir baigė tuo metu buvusią septynmetę mokyklą. Šios mokyklos nebėra, jos vietoje – „Atžalyno“ progimnazija. Jonas prisimena, kad septynmetės mokyklos direktorė buvo Diržienė. Ji su mama ir sūnumi gyveno mokyklos pastate. Matematiką dėstė mokytojas Zabulis, mena mokytoją Krikščiukaitį.

„O ar pasikeitė aikštė? – paklausiau. – Kokia ji buvo jūsų vaikystės laikais?“

„Aikštėje ketvirtadieniais vykdavo turgūs. Turgaus aikštė buvo išsidėsčiusi per abi aikštės puses. Kaimiečiai vežimais atveždavo savo produkciją. Ir kuo tik neprekiaudavo: buvo parduodami grūdai, paršiukai, vištos, arkliai, veršeliai, maisto prekės: sviestas, grietinė, lašiniai, mėsa, taukai, sodo gėrybės, vilna, verpalai. Kai dabartiniame Nepriklausomybės a. 20 name įsikūrė karinis komisariatas, turgus buvo perkeltas maždaug į dabartinio vaikų darželio „Boružėlė“ ir Jaunimo 13–15 namų vietą. Pati aikštė buvo apsodinta tujomis, nutiesti takai, viduryje aikštės, maždaug čia, kur dabar pastatytas koplytstulpis, buvo didelė klomba, apsodinta įvairiaspalvėmis gėlėmis, prie takų stovėjo suoliukai, ant jų vakarais sėdėdavo porelės. Buvo įrengtas netgi medinis stendas su stikline vitrina tos pačios dienos „Tiesos“ laikraščiui pakabinti. Jei nori, skaityk ir mokėti nereikia. Ir dabar kažką panašaus galima būtų įrengti – laikraščiai brangūs, žmonės juos skaito parduotuvėse. Labai gyva buvo prie Nepriklausomybės a. 19 namo. Čia tada buvo turgaus smuklė, vėliau tapo lyg ir baru. Jame daugiausiai sėdėdavo vyrai – pasikalbėti su sutiktais pažįstamais, alaus išgerti, o jau prirūkyta – net mėlyna. Moterys vienos nesilankydavo, užeidavo tik su vyrais pavalgyti. Bufetininke dirbo Voverienė, padavėja – Elena Dačkaitė. Aikštėje, maždaug toje vietoje, kur dabar stovi naujas dviaukštis namas Nr 5, buvo medžiagų parduotuvė. O medinis dviaukštis, dabar gyvenamas namas Nr3, buvusi, manoma, žydų sinagoga, mano laikais, buvo mokinių bendrabutis, su valgykla mokiniams, kurie čia gyveno, girdėjau, kad dirbo gera moteris virėja M. Beržinskienė. Vėliau, pastačius mokinių bendrabutį prie dabartinės gimnazijos, senasis medinukas tapo vaikų muzikos mokykla. Dar aikštėje stovėjo „geležine“ vadinta ūkinių prekių parduotuvė, ji buvo įrengta Nepriklausomybės a. 26 name.

Taip, pasikeitė aikštė. Kai kurie seni namai nugriauti: nebėra Nr. 24 – Navickų namo, senosios septynmetės mokyklos pastato, nėra mūsų gyvenamojo namo, nebėra senųjų Nepriklausomybės a. 8,7,6,5,4, kuriuose gyveno po kelias šeimas. Prisimenu, kaimynus Stanislovaičius, Adomavičius, Bartkevičius, Romaškas, Gudonius, Ignatavičius, Voverius, Šatus, Gladkauskus. Name, kuriame gyveno Stakauskų šeima, gyveno Veronika Mickevičiūtė – rašytojo Vinco Krėvės Mickevičiaus sesuo.

Į kariuomenę, 1962 m. pagal šaukimą, kurį atnešė širvintiškis Edvardas Romaška, turėjau prisistatyti į karinį komisariatą, o jis čia pat – per aikštę. Tą dieną buvau vienintelis šauktinis. Paaiškino, kad turiu nuvykti savarankiškai į Ukmergę. Ten, surinkus reikiamą skaičių naujokų, po trijų dienų buvome nuvežti į Vilnių, po to į Kaliningrado srities Černiachovską“, – prisimena Jonas.

Pasak mano pašnekovo, tik čia buvo patikrinta būsimų karių sveikata – visi buvo pripažinti sveikais, išduota uniforma. Jonas nukreiptas tarnauti į Vokietijos Jutenboko miestą. Tai tik vadinosi miestu – miestas buvo gana toli, poligonas paslėptas miške. Į miestą buvo išleidžiami tik ypatingai gerai tarnaujantys, pasižymėję kariai. Juos visada išleisdavo tik su palyda ir eiti galėdavo tik nurodytu maršrutu: nė žingsnio į šalį, kitaip tai bus paskutinis pasivaikščiojimas mieste. Tarnybos pradžioje „okupantų“ karius skaniai maitino vokiečiai, tačiau po kurio laiko karių maitinimą perėmė rusai. Maisto kokybė iš kart pablogėjo. Kariai betarnaudami užsidirbo markių, tačiau grįžtant namo Breste juos buvo būtina išsikeisti į rublius.

Jau suaugęs, rimtas vyras Jonas, grįžęs iš kariuomenės, pradėjo dirbti tuometinėje pieninėje, kuri buvo Plento g. 3. Jauną, gabų vyrą pastebėjo milicijos viršininkas Juozas Vaitkevičius ir pasiūlė dirbti kelių priežiūros inspektoriumi. Šias pareigas Jonas ėjo septynerius metus. Vėliau darbas buvusiame žemės ūkio susivienijime ir vėl pieninėje, tik jau naujoje, Zibalų gatvėje.

Šiuo metu Jonas Guščia gyvena toje pačioje Nepriklausomybės aikštėje. Kažkada čia buvo paauglys, lakstė su draugais Petru Unčiūra, Vytautu Garačinsku, Henriku Morkūnu, Mečiu Derbutu. Ganė savo ir kaimynų karves, bėgo žiūrėti futbolo rungtynių. Kiekvieną šeštadienį su bičiuliais apeidavo šokius: gegužines Širvintų kaimo pievos salelėje, MTS salėje (Kalnalaukio g. dabar pastatas nugriautas). Dabar Jonas toks pats kaip ir buvo: draugiškas, energingas. Namuose sukasi vienas, nes jau senokai tapo našliu. Retokai apsilanko anūkas, nes gyvena užsienyje, o ir sūnus dažnokai išvažiuoja uždarbiauti už Lietuvos ribų.

„O man geriausia čia, Neprikausomybės aikštėje. Mano namas, kuriame gyvenu gana senas, koks buvo, toks ir liko. Tokių pastatų šioje aikštėje jau nedaug belikę. Laikas bėga, viskas keičiasi. Gal taip ir turi būti“, – nostalgiškai atsiduso Nepriklausomybės aikštės gyventojas-veteranas Jonas.

Nuotraukos autorės ir iš J. Guščios archyvo

Dažnas, kai prisistatau anykštėnams, rokiškėnams, klaipėdiečiams ir kitiems mūsų krašto žmonėms, jog esu iš Širvintų, prisimena: „A, tai vienos ilgos gatvės miestas“. Ir jie beveik teisūs. Vilniaus gatvė nuo senų...