Apie pelkės garsus (vaizdo įrašas)
Visą pavasarį ir vasarą skardenusios pelkės rudeniop nutyla, nutyksta. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio, tiksliau – iš pirmo pasiklausymo. Taip, dieną tykiau. Vėjas tik laksto tuščiais nendrynais, versdamas nendres lankstytis ir viena kitai šnabždėtis apie vasarą patirtus nuotykius, kol tas šnabždesys pereina į vientisą gaudesį. Vėjas ir medžių lapus prakalbina, o čia užvis garsiausiai reiškiasi epušė. Niekad nenutylantis žiogų orkestras jau seniai patapęs foniniu ūžesiu, kurio dažnai net nebegirdime. Pagrindinių vasaros solistų – paukščių – girdisi vis mažiau. Tai pracypsi zylių būrelis, tai sučeksi didžioji krakšlė ar kokia nendrinukė, sutarškia strazdas. Aukštai danguje sukrunkia kranklys ar sukleksi jūrinis erelis. Kartais praūžia koks kikilių ar alksninukų būrelis. Beržyne po kerplėša tarška karietaitė, kažkur surėkia pilkoji meleta ar koks kitas genys. Kanaluose tyliai turškiasi antys. Jei labai tyliai ir ilgai stovėsit, išgirsit ir viksvas šiurenantį pelėną ar kokį amžinai alkaną kirstuką.
Saulei pakrypus link horizonto pelkė atgyja. Visų pirma arčiausiai ausų zyzti pradeda uodai. Tada įstoja pagrindiniai solistai – taurieji elniai. Iš pradžių nedrąsiai, vienas kitas. Vėliau vis garsiau ir rimčiau, kol maurojimas užpildo visą erdvę. Švelnesni skardesni jaunų patinų balsai perrėkiami gerklinių senių baubimų. Ten jau nebe baubimas, o piktas kriokimas, pereinantis į duslų lojimą. Vos saulės kamuolys pasiekia gelstančias beržų viršūnes, iš toli nuo laukų ataidi pirmieji gervių trimitai. Po kelių minučių visa pelkė prisipildo to ilgesingai džiaugsmingo klykavimo, gerviukų pypsėjimo, sparnų šlamesio ir tai tęsiasi, kol paukščiai neįsitaiso nakvynei. Gervėms aprimus vėl pirmu balsu baubia elniai. Jei pasiseks, išgirsit ir negarsų briedžio mykimą. Į balą garsiai klegėdamos grįžta gulbės giesmininkės, sudūzgia ančių sparnai. Kiaulės balsu sužviegia ilgasnapė vištelė. Sužibus žvaigždėms danguje ir jonvabaliams žolėse pradeda klykauti ir ūbauti naminės pelėdos. Kartais sušvilpia ir kokia žvirblinukė. Kiaurą naktį girdėsis tik žiogai, elniai ir kartais viena kita gervė.
Švintant vėl rimčiausiai dainuos raguotųjų choras. Tada vėl viską sugadins pabudusios gervės ir kol jos neišskris į laukus, daugiau nieko negirdėsit. Su gervėmis pabus vėjas ir vėl viskas prasidės iš pradžių. Tik vėliau, dangumi pradėjus plaukti girgsintiems žąsų trikampiams, balsų vis mažės, choras rims, bet niekada nenutils, iki kol vėl sugriaudės visu pajėgumu pavasarį.
O kad pelkės garsai neliktų tik aprašyme, štai trumpas video su pagrindiniu mano paskutinių nuotraukų herojumi. Pasididinkit garsą, vaizdą, spauskit HD ir gero žiūrėjimo.
www.cepulis.lt
Parašykite komentarą