Ar įmanoma suvaldyti vaistų kainas?
Jonė Lieponė
Straipsnis buvo išspausdintas sausio 18 d. laikraščio „Širvis“ 3-ame šių metų numeryje.
Turbūt nesu vienintelė, kuriai vizitai į vaistinę kelia nemenką stresą. Deja, vizitai vis dažnėja, o paliekamos tenai sumos vis didėja. Ir ne tik todėl, kad jų tenka pirkti daugiau. Vaistų kainos kyla nesuvokiamu greičiu, tiesiog kaip pasakoje – ne dienomis, o valandomis. Ar užsuksi to paties vaisto po pusmečio, ketvirčio, mėnesio, netgi ir poros savaičių, jau žinai, kad mokėsi daugiau nei pastarąjį kartą. Jeigu jūs šito nejaučiate ir mano streso nesuvokiate, vadinasi, jūs arba esate sveikas žmogus, arba jūsų pajamos leidžia jums ramiai pirkti viską, ko užsigeidžiate. Na, dauguma tikrai mane supranta. Su pavydu žvelgiu į tuos, kurie turi galimybę apsipirkti Lenkijoje, nes ten ne tik produktai, bet ir medikamentai, gerokai pigesni. Vaistai tokie patys, gamintojai tie patys, o kainos daug mažesnės. Kodėl? Kartais norisi spjauti į perspėjimus apie nesaugius vaistus ir keliauti į sostinės turgavietes baltarusiškų vaistų ieškoti. Analgino, validolio, ar kokio tepalo ten gausiu, bet padėties tai nepakeis. Lietuvos valdžia seniai nuleido rankas ir prisipažino esanti bejėgė ką nors pakeisti. Kalbu apie buvusias valdžias, nes naujoji per rinkimus pažėrė daug gražių pažadų vaistų pirkėjams. Seniai atpratau aklai tikėti rinkiminiais pažadais, todėl didelių vilčių į juos ir nedėjau. Pamanykite, valstybinės vaistinės, negi grįšime į socializmą? Neįtikino ir specializuotos vaistinės pensininkams. Bet visai neseniai teko pasikalbėti su vaistininke, tvirtai įsitikinusia, kad valstybinės vaistinės – vienintelis būdas sustabdyti farmacininkų siautėjimą.
„Kito būdo nėra, – sakė nemažą patirtį turinti moteris. – Būtų nors keletas valstybinių vaistinių, jos galėtų diktuoti kainas. Suprantama, žmonės eitų pirkti ten, kur pigiau, todėl kainas turėtų mažinti ir privačios vaistinės. Šiandien, kai konkurencijos nėra, farmacininkai vis kelia vaistų kainas, o kenčia vartotojai. Man jau nebepatogu dirbti vaistinėje: pirkėjai šnairuoja, mano, kad uždirbu didelius pinigus, o jiems siūlau brangiausias prekes. Tačiau tai netiesa, nes man algos niekas nedidina, o pigiausius vaistus siūlyti aš privalau ir siūlau, už brangesnių pardavimus man niekas priedų neskiria.“
Skamba lyg ir logiškai. Bet, kiek žinau, sostinėje visą laiką veikė keletas Sveikatos apsaugos ministerijai priklausančių vaistinių, tik kainos jose nelabai skiriasi, o gal ir nesiskiria, nuo privačių. Juk tos pačios farmacijos įmonės tiekia vaistus visiems.
Labai norėtųsi tikėti, kad naujoji valdžia bus gudresnė ir atkaklesnė už pirmtakes ir sugebės sustabdyti vaistų kainų nevaldomą augimą. Sveikatos apsaugos ministras pasakė, kad vaistų kainos neturėtų bauginti pirkėjų. Kaip tai bus pasiekta – nedetalizavo. Ir nereikia. Nenoriu aš į tas detales gilintis, man svarbiausia, kad nusipirkusi mėnesio „dozę“, dar ir maisto prekių parduotuvėje galėčiau bent kruopų ir aliejaus įsigyti. Be piliulių neišbūsi, bet ir vien jomis gyvas nebūsi. Tad nacionalizuokite, privatizuokite, ieškokite naujų tiekėjų, bet duokite man viltį, kad reikalai pajudės ir vaistų kainos bus suvaldytos.
O gal naujoji ministerijos valdžia pagaliau išspręs ir dar vieną galvosūkį, kurio neišgliaudau metų metus? Vartoju šimtu procentų kompensuojamą vaistą, bet kas mėnesį turiu už jį primokėti penkis eurus. Mano matematiniai gebėjimai šitam uždaviniui aiškiai nepakankami. Didelės sėkmės naujajai valdžiai.
Parašykite komentarą