Ar naujas visada atstoja seną?
Laisvos prieigos nuotrauka iš Facebook paskyros
Atėjo tokie laikai, kai nebemokame vertinti to, ką turime. Daugelis mūsų lengvai keičia senus, nors ir visiškai tinkamus drabužius, automobilius, namus į naujus. Liūdna ir tai, kad ne tik su daiktais taip elgiamės. Gyvūnų prieglaudos perpildytos ne todėl, kad šunelio ar katės šeimininkai pasimirė, o todėl, kad jie pamatė naują gražesnį, madingesnį, jaunesnį, sveikesnį ir senojo pabodusio bei ligoto paprasčiausiai atsikratė lengviausiu būdu. Beje, ne tik gyvūnus šiais laikais lengvai keičiame į kitą. Paskutinių pastarųjų metų skyrybų statistika byloja, kad vyrus ir žmonas keičiame taip pat lengvai ir skubotai, kaip ir daiktus. Deja, tokia realybė.
Šie pasvarstymai kilo, kai visai neplanuotai ėjau pro Savivaldybės pastatą, priešais kurį pradėta įrenginėti nauja miesto aikštė. Sustojau ir stovėjau it įbesta. Stovėjau ir su mauduliu širdyje stebėjau, kaip vienas po kito virto medžiai. Jie krito kaip kariai, pašauti į krūtinę, pirma vienas, vėliau – kitas, tada – trečias… Pro mane praėjo moteris, matyt, gyvenanti virš „gražuolio“ buvusio gastronomo. Ji su džiaugsmu žiūrėjo į mirštančius medžius vis murmėdama, kad pagaliau namuose bus šviesiau, niekas nebeužstos vaizdo pro langą, o ir sparnuotųjų vabalų, ko gero, sumažės. Kitas praeivis džiaugėsi, kad šitus senolius pabodusius medžius pakeis nauji, jauni ir laibi medeliai. Ir tikriausiai ne bet kokie, o greičiausiai kokios įmantrios užjūrio rūšys, brangūs. Treti praėjo paspartinę žingsnį, lyg bėgtų nuo nusikaltimo vietos, neduokdie, įtrauks į mačiusius nusikaltimą liudininkų sąrašą.
Kiekvienas turi savo požiūrį į medį. Vieniems – tai malka, kitiems – gamybos žaliava, tretiems – tyras oras, gamta ir raminanti žaluma. Man medis – gyvybė, energijos šaltinis, mįslingas, gal net mistinis augalas. Jaučiu jam savotišką pagarbą ir kiekvienam gimusiam savo vaikui pasodinau po medį. Kieme auga ąžuolas, beržas, pušis, liepa, kaštonas… Nežinau, iš kur atėjo toks požiūris, gal seneliai, pas kuriuos augau dar būdama mažutė, įskiepijo pagarbą augalams ir gyvūnams. Iki šiol man liūdna, kai vysta nuskintos, nors ir nuoširdžiai dovanotos, gėlės. Jaučiu savotišką gedulą, kai tenka išsiskirti su nuo senatvės paliekančiais ilgus metus buvusiais šeimos draugais – šunimis bei katėmis.
O gal prieraišumas bei pagarba augalui ateina tik per rūpestį ir darbą.
Ar lengvai kiltų ranka kirsti dar visiškai sveiką, jokiomis ligomis neužsikrėtusį bei ilgus metus galintį mūsų akį džiuginti medį, jei pats jį būtum pasodinęs, prižiūrėjęs, laistęs, su kiekvienais metais matęs, kaip jo šakos vis stiebiasi į saulę, dešimt kartų praauga patį augintoją…
Atmetus visus dvasinius aspektus, net mokslas įrodė, kad seni medžiai atneša daugiau naudos nei jauni. Prieš kokius metus teko skaityti aplinkosauginio tyrimo išvadas, kuriose buvo rašoma, kad, priešingai nei manyta prieš 50 metų, medžiai anglį kaupia visą savo gyvavimo periodą, o ne tik tada, kai jų augimas yra intensyviausias. Seni ir dideli medžiai sugeria daugiau anglies dvideginį negu jauni, todėl senų medžių išsaugojimas būtų kur kas naudingesnis už naujų sodinimą.
Be to, galvoje netelpa, pagal kokią logiką Širvintose sprendžiama, koks medis vertas gyvybės, o koks – ne. Prisiminus neseną įvykį, kai ant automobilio užvirto medis, kurį gyventojai prašė iškirsti, nes jis akivaizdžiai kėlė pavojų audringomis oro sąlygomis, bet taip leidimo ir negavo. Galiausiai medis nuvirto pats. Ačiū Dievui, apsieita be aukų. O čia stovėjo vešlūs, sveiki gražuoliai medžiai, kuriems Širvintos paskelbė mirties nuosprendį.
Kai nukrito paskutinis medis, nejučia galvoje pradėjo skambėti grupės „August Band“ daina: „Išėjo medžiai, tepaliko pėdos, giliam pusnyne rytmetį klampotos. Su pirmu spinduliu nubudę žmonės, keistai nustebo, kur išėjo medžiai. Kur prisiglausim nuo lietaus ir vėjo? Kur nuo audros, kaitros mes prisiglausim? Išėjo medžiai, tepaliko pėdos ir širdyse užpustė vėjas džiaugsmą…“
Jonė Lieponė
Parašykite komentarą