Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  lapkričio 8 d. laikraščio „Širvis“ 43-ame šių metų numeryje.

Kol Pranė mintijo apie kurortinį pasibuvimą artimiausiame kalėjime, ašai buvau sugalvojęs dar geresnį peržiemojimo planą. Pasiprašiau į gyvasties palaikymo skyrių mūsų ligoninėje, tenai visus keturis mėnesius gali ramiai ilsėtis ir kaupti jėgas pavasariui. Nežinot tokio skyriaus, mielieji? Žinot tikrai – liaudis jį vadina palaikomuoju skyriumi. Žodžiu, palaiko gyvybę, jei ši dar nors kiek rusena. Gauni lovą, gauni maisto, retkarčiais ir daktarytė kokia užsuka, jei geros nuotaikos būna, tai ir piliulę vieną kitą paskiria – visai neblogos, sakyčiau, žiemojimo sąlygos vienišam pensininkui.

Deja, tikrovė pasirodė rūstesnė už reklaminius vaizdelius. Nepatiko man tame skyriuje, vos porą savaitėlių beištvėriau ir dėjau į kojas. Grįžau namo – pasirodo, kol ašai ten ilsėjausi, miestelyje gyvenimas virte virė, įvairiausių nuotykių būta. Svarbiausia vyko toje pačioje ligoninėje, kur ašai tūnojau, bet ničnieko negirdėjau. Apmaudu be galo.

Dabar tenka dienas leisti besiaiškinant tuos įvykius. O tai nelengva. Nes kiekvienas šaltinis skirtingas versijas pateikia. Hmm, įdomu, kiek tiesų gali vienoje istorijoje būti? Ogi tiek, kiek reikia. Gal, sakau, vertėtų versliuką prasukti? Sukūrei kokį UAB-ą „Tiesos paieškos“ ir ruošk kiekvienam miestelio įvykiui kelias pačias „teisingiausias“ versijas. Užsuko vienos pusės dalyvis, jam parduodi vienokią versiją, aišku, tokią, kuri jam labiausiai patinka ir pritinka. Atėjo kitas – ir jam turi kažką gero. O juk gali būti dar ir trečias, ir ketvirtas dalyvis. Smagumėlis, tiesiog iššūkis pačiam sau: kiek tų tiesų galima rasti vienoje istorijoje?

Galvojat, mielieji, kad ašai nusikalbu? Nė velnio! Štai visai neseniai vargšas jaunuolis nusiplikė veidą. Puolė mama jį vežti ligoninėn, ton pačion, kur ašai peržiemoti buvau ketinęs. Solidus daktaras pasitiko, įdėmiai pasižiūrėjo ir nutarė: „Nieko baisaus, patepkit kokiu tepaliuku ir viskas bus gerai.“ Tai toji „nevierna tamošė“ nepatikėjo stotinguoju daktaru ir nusprendė važiuoti sostinėn kitos nuomonės išgirsti. Išgirdo visai priešingą tiesą: reikia vaikelį ligoninėn guldyti ir rimtai gydyti. Du daktarai – dvi tiesos. Bet tai dar ne viskas, mielieji, toli gražu. Štai miestelio valdovės informacinė tarnyba išreiškia trečią tiesą. Pasirodo, nekantri mamytė sūnelį per anksti daktarui stotingajam parodė. Procesas dar nebuvo toli pažengęs ir daktaras nespėjo įžiūrėti bauginančių požymių. O kol sostinėn nukako, jau visi požymiai kaip ant delno buvo, bepigu aniems daktarams savo tiesas skleisti. Dar yra ir ligoninės vadovo tiesa, bet apie ją šį kartą nekalbėsim, užteks tų trijų.

Kai išgirdau valdovės skaidriausiosios mūsų informacinės tarnybos versiją, tai labai daug ką, mielieji, supratau. Pirmiausia man paaiškėjo, kokią klaidą mes darome gydydamiesi pas miestelio daktarus. Ne, ne todėl, kad tie daktarai netikę – mūsų daktarai patys geriausi. Tiesiog jie yra per arti, mes su savo skundais ateinam pas juos per greitai, todėl ir diagnozės bei, savaime suprantama, gydymas būna neteisingi ir įneša į mūsų gyvenimus daug sumaišties. Todėl dabar ašai ieškau sau daktarėlio tolimiausiame Tėvynės kampelyje (beliko išsiaiškinti, kur tai yra?). Tuomet daktaras nebegalės teisintis, kad atėjau per anksti ir dar neįmanoma įžiūrėti mano ligos. Kol nukeliausiu per visą Lietuvą pas savo daktarėlį, tai visi požymiai bus kaip ant delno, beliks imtis efektyvaus gydymo. Kviečiu, mielieji, visus sekti mano pavyzdžiu ir ieškoti daktarų kuo toliau nuo namų. Savo sveikatos labui. Tuo pačiu turiu pasiūlymą „Bočiams“. Jie tiek daug keliauja po Lietuvą, tad nukeliauti pas gydytoją bus juokų darbas. Suderinsime malonumą su nauda: apsilankysim organizuotai pas daktarą, tada ir po žymias vietas pakeliausim. Du viename ir ne kitaip, mielieji. Puiki idėja, ar ne? Jei turite geresnių, siūlykite, po savaitės aptarsim ir jas. O ašai skubu papildyti „Bočių“ gretas. Iki susitikimo.

Jūsų Varpininkas – medicininių tiesų žinovas ir kūrėjas

Straipsnis buvo išspausdintas  lapkričio 8 d. laikraščio „Širvis“ 43-ame šių metų numeryje. Kol Pranė mintijo apie kurortinį pasibuvimą artimiausiame kalėjime, ašai buvau sugalvojęs dar geresnį peržiemojimo planą. Pasiprašiau į gyvasties palaikymo...