Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  vasario 22 d. laikraščio „Širvis“ 8-ame šių metų numeryje.

Šis poeto klausimas (ypač antroji jo dalis) dažnai kartojama politikų kalbose, jo variacijų gali išgirsti ir paprastų žmonių pokalbiuose. Atsakyti į jį galbūt geriausia proga yra mūsų Valstybės gimtadienis. Pačių įvairiausių kalbų (o jei pasiseka, ir šiokių tokių atsakymų) išgirstame per šią šventę iš aukštų ir žemesnių tribūnų.

O kaip į jį atsako tie vadinamieji paprasti Musninkų krašto „Spindulio“ bendruomenės žmonės?

Galbūt teisingiausias atsakymas būtų – ir tradiciškai, ir ieškodami naujesnių šios šventės įprasminimo formų – juk ir Prezidentė kvietė ne tik paminėti, bet iš tiesų švęsti – šilčiau, nuoširdžiau, linksmiau. Ir šiemet išlaikėme gražią tradiciją šventę pradėti šv. Mišiomis, malda už Tėvynę ir jos žmones. Šią temą gražiai pratęsė klebonas Virgilijus Balnys šiai dienai skirtą homiliją pradėdamas kito poeto žodžiais apie meilę savajai Tėvynei – ir ši įžanga buvo tarsi užuomina į tai, jog šiemet švęsime ne visai tradiciškai. Pabaigoje sugiedoję himną, patraukėme prie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Alfonso Petrulio kapo. Ir štai pirmoji graži staigmena – čia mūsų jau laukė svečiai, Alberto Martinaičio vadovaujama Šiaulių jungtinė folkloro kapela su kanklėmis, pasipuošę archajiškais drabužiais, tautiniais kostiumais. Ar tai atsitiktinai pakviesti žmonės? Žinoma, ne. Pats A. Martinaitis su mūsų kraštiečių šeima Dijana ir Arūnu Vaičeliais jau vasarą Musninkuose grojo senoviniais instrumentais per „Spindulio“ bendruomenės surengtą Žolinės šventę. Be to, išaiškėjo kai kurios Šiaulių ir Musninkų istorinės sąsajos – pasirodo, A. Martinaičio dukros mokėsi toje pačioje Šiaulių gimnazijoje, kurią baigė ir signataras A. Petrulis. Svečiai sudainavo retą seną, galbūt pagoniškų-krikščioniškų laikų sandūroje sukurtą dainą „Putinėli raudonasai“. Ši lyriškai graudi daina apie tai, kaip mirusio žmogaus siela paukšteliu išlekia į dangų. Po oficialių kalbų ir įprastų tokiais atvejais ritualų, Dalia Kiaulevičiūtė užvedė „ Lietuva brangi“. Bažnyčios choristams pritarė dauguma susirinkusiųjų; vyresnieji vėliau džiaugėsi, kad ir jaunimas dar nepamiršęs Maironio.

Galbūt žvarbokas vasario oras prisidėjo prie to, jog dauguma susirinkusiųjų mielai atsiliepė į „Spindulio“ kvietimą kitą šventės dalį tęsti gimnazijos aktų salėje. O ten ir prasidėjo… muzika, šokiai, žaidimai – ir viskas senoviška, nematyta, negirdėta, primiršta, nebandyta. O pabandyti gali visi – ir jaunesni, ir vyresnieji, ir ne šiaip sau pabandyti, o iš tikrųjų išmokti naujų senovinių šokių. Juk šio darbo ėmėsi profesionalai – A. Martinaičio žmona Dijana, etnologė, Šiaulių universiteto šokių ansamblio „Vaiguva“ vadovė, žurnalistai ir puikūs šokėjai Gintarė ir Alvydas Januševičiai, praktiškai pademonstravę ir beveik visus įtikinę, jog šokis labai smagus užsiėmimas, be to, nesunkiai išmokstamas dalykas, jeigu bent kiek pasistengi. Ir kaip nesistengti – juk ir prizai geriausiems kaip tikrame šokėjų konkurse pažadėti. Gal ir simboliška, ir teisinga, kad vieną iš jų kaip gabiausi mokiniai pelnė A. Petrulio gimnazijos atstovai Audronė ir Henrikas Janušauskai. Per pertraukas tarp šokių arbata, gira, vietos šeimininkių gardėsiai ir senoviniai žaidimai su pusfinaliais ir finalais. Kurio finalininko „vilkelis“ ilgiausiai suksis, tas irgi neliks be dovanų. O prizai juk ne iš maksimos, o paties akmens juvelyrikos meistro A. Martinaičio kūryba.

Pasak šios šaunios grupės vadovo, ir suaugusieji šokdami bei žaisdami gali išmokti praktiškų gyvenimiškų dalykų – muzika moko įsiklausyti, šokis – derintis prie partnerio ir bendro ritmo, žaidimai – laikytis taisyklių, laimėti garbingoje kovoje.

Bet ne tik šokiais ir žaidimais buvome užsiėmę šią popietę. Mokytoja Filomena Vaicekauskienė diskretiškai priminė tuos žmones, 1918–1920 m. savanorius, kurių didvyriškumas leidžia mums šiandien linksmai švęsti savos Valstybės gimtadienį.

Kaip pastebėjo Juozas, vienas iš šios šventės iniciatorių, žvelgdamas į šokančius, žaidžiančius ar kitaip besidžiaugiančius, – pernai šventėme rimtai, šiemet linksmai, kitąmet dar ką nors sugalvosime.

Ir gal nepasirodys netikra, gal ir mes patys vis labiau įtikėsim, kad Lietuva eina ten, kur eina tie, kuriuos politikai vadina paprastais žmonėmis.

Straipsnis buvo išspausdintas  vasario 22 d. laikraščio „Širvis“ 8-ame šių metų numeryje. Šis poeto klausimas (ypač antroji jo dalis) dažnai kartojama politikų kalbose, jo variacijų gali išgirsti ir paprastų žmonių...