Pasidalink per Facebook!

Auksas Varnaraisty

Kadu grįžau iš Vilnes, Širvintose ar namo, kaip čia pasakyt, čia gyvenam Neveranyse, a dirbam Širvintose. Tais čėsais mašinas neturėjam, tai važiuodavam autobusu. Nu ir va, vienų rytų einam Bagaslaviškin, su batareiku pasišviečiam kely. Batareika, čia toks Varnaraistis. Priėjam tų Varnaraistį, švyst su batareika, karvelis aina prieky. Nu, maža karvelis. Tokių ankstų rytų karvelis ant kelią, kur nei namų, nei nieka nėra. Nu, mes graityn ir karvelis priekin graityn. Paskui apsižiūrim, ant to karvelia nugaros juodus kryžius. Nu, maža ku. Iki Kryžiakas su tuo karvelu nuėjam, anus prieky, o paskui dinga. Prapuola ir prapuola. Kitų rytų vėl einam, daeinam tų Varnaraistį, vėl tas karvelis su kryžium un nugaras. Nu ir mum nei šeip, nei teip, jau sakėm reiktų kažko pašnekėt, bet a… Trečių rytų ainam. A čianai tuo laiku šulnį par mum kasė toks Pavasaris iš Širvintų. Jisai apsinaktavoja par mum ir ryte visi trys einam, pasišviesdami keliu nuėjam iki tos Kryžiakas, į Bagaslaviškį ir niekur to karvelio nesutikam. Kitų rytų vėl einam, daėjam Varnaraistį, vėl tas karvelis su juodu kryžium nugaroj. Jau tady mum nei šeip, nei taip pasidarė su Vlady, strokus paėmė.

Grįžam iš darba, iš Širvintų, tėvui sakau: „Va tėvai, dalykas buva mum, ar tu čia kada nors girdėjai tokius dalykus, kad naktį karvelis skraidytų ir vaikščiotų keliu su juodu kryžium?“ Tėvus pažiūrėja un mani ir saka: „Žinai, ku, va aš tau papasakosiu, kaip čia buva Neveronyse nutiki čiut ne prieš šimtų metų.“ Saka, kaimynysty čia toks Untokus gyvena, nu ir anus par sapnų girdi: „Untanai, imk lopetų, aik Varnaraistin, kask kelį ir rasi auksų.“ Prabuda Untokus ir saka: „Durnynus koks prisisapnava.“ Spjovė, vėl atsigūlė ir gūli. Kitų naktį, vėl prieš rytų sapnuoji Untokus. Jam saka: „Untokai kelkis. Tau gi buva pasakyta eik ir kask varnaraisty kelį, rasi auksų.“ Ir tų naktį Untokus nusispjovė. Trečių naktį vėl ans sapnuoji tų patį. Neapsikentė, pasiėmė lopetų, nuėja, Varnaraisčio perkasė kelį. Nu jokio ans auksą nerada. Ale saka, pakelia tik galvų ir nuo Kryžiakelas Gelvonų grafus važiuoji su kariety, keturiais stainiais pakinkytais. Persgundo Untokus, greitai su lopetu stvėrė, užkasė tų ravelį, pats un kelį nugriūva, tupi, galvą nulaida. Arkliai pralakia, pradundėja pra jį. Kai pravažiava grafus, Untokus pakeli galvą, ni to grafa, net ir znoka nėra un kelia perkasta, kad būtų pravažiavus karieta. Persgundo Untokus. Namon.

Ans namiškiam pradėja pasakat, kaip jam teip buva. Babute va ku jam pasakė: „Šiteip vaikas. Čia buva Lemantaučiznas dvarpanis. Turėja dukterį. Ta duktė iš meilės Varnaraisty pasikabina. Tai anys tuoj vietėj užkasė auksą terbų. Kas atkeiks tų prakeiksmų to Lemantaučiznas dvarpania, tai atsiims auksų. Jeigu tu būtum laidys grafy kariety griūt un ravely, būt auksus subiriejis.“

Man ir tėvas saka: „Va jeigu tu būtum stuktelėjas tam kryžiuotam karvely lazdely, auksų tu būtum paėmis Lemantaučiznas. “

Va toks ir pasakojimas. Tai dabar raikia laukt, ar kas nors prisimins 2075-us metus. Gal irgi kam iš Neveranių pasirodys kokis gi dalykus Varnaraisty.

Stavarygalos ežero istorija

Anus anksčiau vadinas Šventežeriu. Ale kuriais čia metais pakeitė, pridėja kaimo pavadinimų. Musiet tarybiniais laikais.

Būktai laba seniai, kai prasidėja krikščionybe, kunigų vežė un ligonį pra tų vietų. Ten būva tiktai raistus. Pratrūka tas raistus ir nuskenda kunigus su švenčiausiu. Ir pasidarė tenai ežerus. Šventežeriu vadindava. Sovietiniais laikais padarė Stavarygalas ežeru, paskui Gelvanės.

Pasakotojas: Kazys Visackas iš Neveronių kaimo, Gelvonų seniūnijos, Širvintų rajono. 2018 m.

Auksas Varnaraisty Kadu grįžau iš Vilnes, Širvintose ar namo, kaip čia pasakyt, čia gyvenam Neveranyse, a dirbam Širvintose. Tais čėsais mašinas neturėjam, tai važiuodavam autobusu. Nu ir va, vienų rytų...