Automatinis valdymas
Per daug esu prisirišęs prie savo Varpinės, tikrai per daug. Šit, grįžo mūsų merė iš Amerikos, puolė susitikinėti su gyventojais, reikėtų ir man padalyvauti, o nedalyvauju. Kas jau atsitiks tai Varpinei, kad keletui valandų išsmuksiu, pasižmonėsiu, naujienų aktualių išgirsiu? Ogi nieko. Kita vertus, sekti iš paskos, pasirodo, nebuvo jokio reikalo, visur merė kalbėjo tą patį. Tiesiog žodis žodin, patikino mane Pranė, su kuria reikalai pagerėjo. Vadinasi, pakanka vienam susitikime pabūti ir žinosi viską. Pasirodo, ne. Dėkui Dievui, kad Pranei pakako kantrybės vykti į kiekvieną susitikimą, tai būtume pražiopsoję svarbiausią žinią.
Taigi, susitiko, vadinasi, merė su Socialinių paslaugų centro kolektyvu. Kaip įprasta, pakeiksnojo buvusiuosius, patikino, kad, nepaisant turimų atleidimo lapelių, dirbs visi, nėra čia ko pergyventi. Ir išmetė toookį tūzą! Pasirodo, ne tik darbo gaus visi, bet įsteigs ir naują, projektų rašytojo, etatą. Reikia tiek projektų, kad europiniais pinigais tiesiog užpiltų rajono socialinės saugos sistemą. Tik taip ir ne kitaip.
Tai išgirdęs, net varpais norėjau skambinti, taip apsidžiaugiau, kad ir apsakyti nemoku. Reikia kuo greičiau eiti valdžiai prisistatyti, kad ramiai miegotų. Projektų rašytojo niekur ieškoti nereikia – jis čia. Ką tik tokį genialų projektą dėl pabėgėlių centro Širvintose sukūriau – geriausia rekomendacija. Tad greitai sumečiau žinutę valdžiai ir įmečiau, kaip priklauso, į valdžios langelį. Įstatymus aš žinau, po trijų dienų turiu sulaukti atsakymo. Praėjo penkios, praslinko septynios, baigėsi visos devynios – tyla. Vėl palieku Varpinę, kulniuoju prie valdžios langelio. Sėdi ten tokia mergička, plona kaip degtukas. Ji manęs ir klausia:
– Kokiu reikalu, seneliuk?
– Tai va, atsakymo nesulaukiu į savo gromatėlę margąją,- tokį grožį pamatęs, vos ne eilėmis prabilau.
– Kas toks būsi?
– Taigi, Varpininkas esmi, – išdidžiai atstatęs krūtinę prisistačiau mergičkai.
– Ar tas iš „Širvio“?
– Tas pats, panelyt, argi daugiau varpininkų čionai esama? – nustebau
– Tuomet viskas aišku. Žodį „širvis“valdžia užprogramavo neigiamai. Kas su juo susiję automatiškai keliauja šiukšliadėžėn. Antai, kampas jūsų rašto tenai ir kyšo.
– Tai išimkit,- graudžiai paprašiau, – ir siųskite jį valdžiai.
– Niekaip negaliu, juk aiškinu: viskas užprogramuota, automatinis valdymas . Be atskiro parėdymo mano ranka nesilanksto ir jokių veiksmų su jūsų popiergaliu atlikti negali. Viso geriausio!
Išėjau lyg maišu trenktas. Štai, vadinasi, kaip tobulėjam: užprogramuoja nemielą žodį (įtariu, dabar tokiu taps ir Varpininkas) ir reikalas baigtas, valdžios jis nepasiekia. Na, gal kitais atvejais taip ir bus, bet ne šį kartą. Aš kreipsiuos į Jungtines Tautas, Europarlamentą, jei reikės, pasieksiu ir Žmogaus teisių teismą. Nuo šiol bendrausiu su rajono valdžia per Strasbūrą ir ne kitaip! Ir atsakymų reikalausiu irgi per Strasbūrą. Pažiūrėsim, kaip automatinis valdymas reaguos į raktinį žodį „Strasbūras“. Mes dar pakovosim!
Mielieji, nepasiduokit ir jūs, kiekvienas raskime savąjį strasbūrą. Nenukabinkit nosių.Iki pasimatymo!
Jūsų Varpininkas
nenusimink, ne tik „Širvis“ ir „Varpininkas“ pateko į šiukšliadėžę. Tan patenka visi ir viskas, prie ko nėra prierašo „Myliu darbo partiją ir merę“. Labai tikiuosi, kad tokių, be prierašo, yra ne vienas, o gal net daugėja.